Jei dievų nubaustas Sizifas kiaurus metus į statų kalną ridendavo akmenį, o tas, vos pasiekęs viršūnę, nubildėdavo atgal, tai kodėl neužsiėmus prasmingesne veikla ir nepradėjus akmenų ridenti žemyn?
Kokių dar akmenų?
Na ar maža akmenų nešiojamės - kartais užantyje, kartais širdyje. Didelių, mažų - visokių pilna kolekcija. Kai reikia - išsitraukiam ir naudojam kaip ginklą. Kai nereikia - velkam kaip papildomą balastą, net nepastebėdami, kad būtent sunkumas ant širdies trukdo laisvai gyventi ir jausti.
Inkaras niekada neleis laivui išplaukti į viliojančią jūrą.
Visai madinga ir psichologiškai netgi teisinga dėl dabarties nesėkmių ir įvairiausių kompleksų kaltinti praeitį. Kas niekada nebeatleis draugui, kas netobuliems tėvams, kas suvaikėjusiai močiutei, kuri per priešpiečius girdydavo virtu pienu, o paskui versdavo valgyti baltą tąsią plutelę. Fui, kaip šlykštu, bet kam tą šlykštynę laikyti širdyje?
Arba užantyje, kad atėjus progais sviestum į skaudžiausią žmogaus vietą.
Kerštingi nėra laimingi.
***
Žmogaus širdis sveria apie 300gramų. Kam jai dar akmenys? Ridenk juos žemyn - bus lengviau miegoti. Ir ne avis prieš miegą skaičiuok, o nuridentus akmenis.