Temo. Iki visiškos tamsos beliko koks pusvalandis. Aš tai puikiai jaučiau, bet nesinorėjo pakilti nuo žemės ir eiti nuskubėjusio draugo pėdomis, kuris jau, tikriausiai nekantravo prie kokio nors slenksčio. Žinojau, kad mes nespėsim šiandien į namus, nes kelias tolimas, todėl po truputį ėmiau dairytis aplinkui: gal kokią trobą išvysiu. Staiga čaižus riksmas pakėlė mane nuo žemės ir jau bėgdamas supratau, jog tai bičiulio balsas. Sunkiai alsuodamas, skverbiausi pro alksnių krūmus, medžių šakos talžė veidą, bet aš vis veržiausi į priekį, su baime klausydamasis, ar neišgirsiu naujo riksmo. Kai nuo prakaito šlapias sustojau prie upės posūkio, pamačiau draugą kuo ramiausiai bešvyturiuojantį meškerykočiu.
   - Ko rėkauji? - nebeištvėriau, leisdamasis nuo skardžio.
   - Taip sau. Galvojau, kad tu mane aplenkei. Norėjau sužinoti, kur tu.
   - Pašvilpti negalėjai? Būtinai rėkti.
   - Ką čia švilpausi. Vis tiek nieko neišgirsi. Toks triukšmas prie slenksčių. O gerklę gera turiu.
   - Gerai jau. Ar pagavai ką nors? - atlyžau, supratęs, kad vis tirštėjanti tamsa baugina vaikiną, be to, jis pirmą sykį taip toli važiavo žuvauti ir todėl stengėsi vis šalia manęs būti.
   - Nieko. Sunku muselę be įžiūrėti. Gal kuriam laužą. Vis tiek namo nebespėsim.
   - Kažin, ar laužas beišgelbės. Nepamiršk, kad ankstyvas pavasaris. Naktys dar šaltos. Reikėtų kur nors pernakvoti.
   - Kur tau!. Kas tokiu laiku beįsileis. Galvos kokie vagys ar banditai.
   - Ką darysi? Reikia. Juk nestipsi visą naktį.
   - Kodėl? Jeigu visą naktį kūrensim laužą – ištversim.
   - Visą naktį, - pašiepiau draugo žodžius. - Iš kur mes tiek malkų gausim? Ką čia tamsoj berasi? Ne nieko nebeliko, kaip eiti ir prašyti nakvynės.
   - Gerai, - staiga sutiko draugas. - Bet prašysi tu.
   - Tiek to, - atsakiau, su nekantrumu žvelgdamas į tirštą tamsą, lyg supančiojusią mūsų akis.
     Susiviniojom valus, sukišom meškerykočius į dėklus, rites į liemenes ir ėmėm kopti į skardį, nuo kurio geriau turėtų matytis. Užkopę apsižvalgėm, tačiau nieko neišvydom. Draugas dusliai atsiduso. Man irgi kažkas ant krūtinės atsigulė.
   - Reikia eiti, - pasiūlė draugas.
     Nieko nebeatsakiau, ir mes patraukėm toliau, palei upės tėkmę. Už posūkio vėl užlipom ant skardžio. Šį kartą pasisekė: šalia, apačioje, prie pat upės žibsėjo žiburys. Linksmi patraukėm jo link. Net išgirdau, kai čiulbėjo vakaro paukščiai, kaip pakilo išsigandusi ančių pora ir klykdama dingo tamsoj.
     Keista, bet mūsų nepasitiko pikto šuns lojimas. Abu nustebę žvelgėm į praviras trobos duris, iš kurių sklido šviesa ir girdėjosi duslūs garsai. Draugas pažiūrėjo į mane su viltimi; jo akyse pastebėjau nuovargį ir žengiau durų link. Staiga garsai nutilo, ir akimirką aš sudvejojau, tačiau pajutau draugo stuktelėjimą į šoną ir įėjau vidun; kambarys buvo beveik tuščias. Jau žadėjau pasilabinti, bet, be tingiai bemirkčiojančio katino, nieko neišvydau. Baido, pagalvojau, ir kažkodėl linksmai pažvelgiau į bičiulį; tas net prasižiojęs įsižiūrėjo į besnaudžiantį katiną ir sustojo vietoje.
   - O, keliautojai! Užeikit, užeikit, - išgirdom storą balsą už nugaros. Atsisukę pamatėm senį žila barzda ir žilais plaukais. Rankoj jis laikė iš lazdyno išpjautą meškerykotį, kurį vos įėjęs parėmė trobos kertėj.
   - Tai ko taip, lyg žado neteką, a? - šyptelėjo šeimininkas. - Praeikit toliau. Negi prie durų stovėsit.
   - Matot mes nespėjom nueiti iki miestelio, - pradėjau aiškinti, - teko užsukti pas jus. Norėtume pernakvoti.
   - Ką gi, jeigu jau tokia bėda, prašau. Ne pirmi ir ne paskutiniai.
     Pastebėjau, kaip draugas apsidžiaugė, lyg kokį akmenį nuo širdies numetęs, ir šyptelėjo kaip šeimininkas.
   - Moč! - riktelėjo senis. - Svečių susilaukėm. Kur ten įstrigai? Paskum nužvelgė mus atidžiau: - Studentai? - paklausė, traukdamas mūsų link dvi kėdes. - Sėskitės.
   - Tie patys, - abu, lyg susitarę, atsikvėpėm.
   - Tai kaip sekėsi? - domėjosi senis, glostydamas aplink kojas besitrinantį katiną.
   - Ne kaip. Tik po keletą kibimų turėjom. Per daug saulės šiandien buvo.
   - Taip, - nutęsė senis ir ėmė krapštytis po kišenes. Draugas tuoj suvokė, ko jis ten ieško ir, mikliai nugrūdęs kišenėn ranką, ištraukė cigarečių pakelį. Senis paėmė vieną cigaretę, palaikė rankoj, paskui godžiai pauostė ir tarė:
   - Amerikoniškos?
   - Iš ten, - atsakiau, atidžiai stebėdamas, kaip senolis prisidegė cigaretę, ir pasigardžiuodamas įtraukė krūtinėn dūmus. Aš vis laukiau, kada pasakys, jog šiaudai tos krautuvinės cigaretės, bet šeimininkas tylėjo, kartais pažvelgdamas į mano bičiulį, kuris irgi pešė.
     Nejučiom pagalvojau, jog senis greičiausiai iš tų, kurie rūko iki pat filtro ir, dar porą sykių patraukę, numeta nuorūką. Ir neapsirikau: žilagalvis iš tikrųjų surūkė cigaretė iki filtro ir nusviedė ją pro praviras duris, kur iš pradžių kažkas nusikeikė, o paskui pasigirdo suprantamesni žodžiai.
   - Kiek sykių sakiau: nemėtyk nuorūkų pro duris. Kibiras kampe stovi. O tai vėl kokia višta praris ir snapą nusidegins.  
   - Patylėk jau patylėk. Svečių gi turim.
   - Labas mat, - nurimo šeimininkė, kažkokį smalkėm aplipusį puodą padėdama ant stalo, kur jau užsikoręs tupinėjo katinas.
     Kai sumurmėjom kažką panašaus į pasisveikinimą, šeimininkė, pažvelgusi į mus, atvožė kubilo dangtį, iš kur tuoj į viršų šovė garai, ir mes iškart užuodėm žuvienės kvapą. Smalsumo genamas, nuėjau prie kubilo ir, žvilgtelėjęs ten, nustėrau: jame plūduriavo keli didžiuliai žuvies gabalai. Man nereikėjo aiškinti, kas tai per žuvis. Atsisukęs, pažvelgiau į bičiulį, bet liežuvis nesivertė, nežinojau, kodėl? Tokių karališkų žuvų seniai bemačiau.
   - Che, - kostelėjo senis, vėl besišypsodamas. Norėjau  kažką pasakyti, bet jo šypsena,  lyg surakino lūpas.
   - Nieko blogo, tik nepagalvok, - lyg teisintis ėmė šeimininkas. - Tvenkinį tokį čia netoli turim. Patys padarėm. O vanduo, mat, iš pat gelmių sunkiasi. Ledinis. Šaltinio. Tai ko nepriveisti upėtakių?.. Mano idėja.
   - Je, - atsiliepė šeimininkė. - Kaip beprotis lakstė, kol seniūnas sutiko. Tas karpių priveisti norėjo.
   - Kokių ten karpių, - reikšmingai pertraukė senis. - Būtų iškart išstipę...Upėtakiai kitas reikalas.
   - Taip, taip, - nutęsiau ir prisėdau šalia draugo; tas beveik miegojo, niurksėdamas kaip katinas ant stalo.
   - Taigi, - ištarė šeimininkas, keldamasis nuo suolo, truputį pasirangė, paskui nušlepsėjo prie katilo, paėmė jį ir tuo pačiu pasilenkęs pašnibždėjo šeimininkei kažką tikriausiai linksmo, gal paslaptingo, nes abejų lūpose įstrigo po mažą šypsenėlę.
   - Vaišinkitės, - pastūmė lėkštę garuojančios žuvies.
   - Dėkui, - siekiau šakutės, pastebėdamas, jog draugas jau miega.
   - Tegu, - nuramino mane šeimininkas. - Tegu miega. Matyt, nepratęs.
     Sugirgždėjo durys, ir aš, pasukęs galvą, išvydau šeimininkę; rankose ji laikė pusę kepalo duonos ir indelį su šviežiu pienu. Senis tik sumirksėjo akimis, kai šeimininkė klestelėjo valgį ant stalo. Aš jau nebevalgiau, o tik akis įtempęs, žiūrėjau į šeimininką; jis su kažkokiu atsargumu atrėžė riekę duonos, pripylė puoduką pieno, žvilgtelėjo į mane ir, nieko nepasakęs, pasigardžiuodamas suleido dantis į duonos minkštimą. Paskui atsigėrė pieno, sučepsėjo lūpomis ir tarė:
   - Pamėgink.
     Antrą sykį kartoti nereikėjo. Atsiriekiau duonos, bet, pieną pildamas, kelis lašus nuvarvinau ant stalo. Kąsdamas pirmą kąsnį, pajutau, kokia šalta duona, tiesiog kaip ledas, tačiau kąsnį nurijai, užsigerdamas pienu.
   - Na, kaip? - akys tiesiog pjaustė nekantrumu.
   - Skanu, - ir tuoj supratau, kad visai nemeluoju.
   - Taigi, - vėl nutęsė šeimininkas.
     Aš su apetitu kimšau kąsnį po kąsnio, nors duonos šaltumas ir badė dantis.
   - Viskas, - pasakė senolis, pastumdamas tuščią puoduką, pažvelgdamas į mane dar bevalgantį. - Gardu?.. Mėgstu šaltą duoną su karvės pienu. Kai valgai, tiesiog pajauti visą duonos skonį. O dar pienu užsigeri... E, be reikalo kalbu, vis tiek neišsakysiu, ką jaučiu. Aš net... - norėjo tęsti, bet nutilo. Aš laukiau, bet žilagalvis dar sykį pasižiūrėjo į mane; akys kalbėjo, kad jis sunkiai tramdė savo norą išsakyti.
     Aš tylėjau. Šią minutę jis abejojo: sakyti ar ne?
   - Laikas miegoti, - išgirdau ne tą, pagalvojau. - Kitam kambary močia jums lovą paklojo. Labanakt.
Ir nuėjo tyliai. užverdamas duris. Likau vienas su vis knarkiančiu draugu. Papurčiau, giliai įmigęs, tad nuvilkau į kitą kambarį, kur ir degė šviesa. Pamatęs paklotą lovą, pajutau svaiginantį nuovargį...
   - Miegi? - išgirdau dar snausdamas. Prasimerkęs išvydau susirūpinusį senio veidą. - Imk. Čia apie tą duoną. Paskaityk. Pats...rašiau, - labai jau sunkiai ištarė paskutinį žodį šeimininkas, kišdamas popieriaus lapus; kai paėmiau, jis tuoj išsprūdo pro duris. Ilgai žiūrėjau į jas cypiančias, paskui akis užkliudė raudonas dangaus pakraštys, upės alkūnė su giliomis sietuvomis ir rytmetinis vandens šnarėjimas per akmenis. Pažvelgiau į šeimininko atneštus popieriaus lapus. Akyse sumirgėjo žodžių eilės. Eilėraščiai! - negalėjau patikėti. Ėmiau pusbalsiu godžiai, su vis didėjančiu nekantrumu skaityti. Senis rašė apie duoną, apie paprastą ruginę duoną, suvyniotą, padėtą ant stalo... Bet tai buvo eilės ne vien apie duoną, o apie žmogų, apie gyvenimą, apie meilę...
   - Ei, poete, gana, - išgirdau draugo balsą, - Renkis greičiau. Matai, jau aušta. Visas žuvis pražiopsosim.
   - Žuvis? - negalėjau atsipeikėti.
   - Negi mergas, - nusijuokė draugas.
     Ėmiau rengtis, padėjęs lapus ant palangės, išgirdau:
   - Pamanyk tik – duona... Nuo kada popierių pradėjai gadinti, - ironiškas draugo balsas erzino.
   - Tylėk, - teištariau. Susigriebiau popieriaus lapus ir išpuoliau laukan. Šeimininkas kapojo virbus. Priėjęs arčiau, padėkojau už eilėraštį. Senis paėmė lapus, perlenkė per pusę ir susigrūdo švarko kišenėn.
   - Visi taip. Perskaito ir atiduoda, - paaiškino, nors man niekas nepaaiškėjo.
   - O ką kitą, - pravėriau kažkodėl sukepusias lūpas.
   - Ką nors...Ką nors kitą. - Ir toliau kapojo.
     Norėjau kažko paklausti, bet vienodas, duslus kirviu dzingsėjimas į trinką atėmė tą norą. Stovėjau nei šioks, nei toks. Senis kaip kapojo, taip ir tebekapojo. Paskui išgirdau švilptelėjimą. Tai draugas. Žengiau vartų link, sustojęs atsisukau ir ištariau:
   - O ką kitą, jeigu ten, popieriuje, viskas. - Ir nuėjau. Dar sykį grįžtelėjau. - Viso.
     Ar senis atsakė, ar ne, nebegirdėjau. Prie pat upės į medį atsirėmęs, stovėjo draugas, rankose laikydamas ir savo, ir mano meškerykočius. Už jo nugaros kalbėjo upė...