tau patinka būti toli nes
taip nulyja diena ant stogų
kaminų ir sakais apeina
medžių veidai tau patinka
sulaukti kampo šviesos ir
tamsos mažyčiam laiške
iš kažkur iš toli nes mes
tik herojai tai dienai tam
laikui ir išmes ir išmes iš
tavęs iš manęs tas duobes
kuriose vis laidojam sielą
po vieną mažytį paukštelį
ar kriaukšlę nuo pamišimo

o dabar tik laikas numirti
inkilus raštus pomirtinius palikus
monetų kelionei nes mes
vagiliaujam po dieną po
naktį - nežinom kur dėti -
į skrynią po lova išmesti
tiesiog nes aš pavogta
pasauliui ne šiam blaškausi
tarp tolių pasaulio krypčių
ir durų su numeriais vienas
ir tūkstantis du kažkelintas
ne mano apeinamas ratas
ir gelbėt manęs nebereik
nes man nesvarbu rytuos
ar lange ta saulė nušvis

nes man tik dabar
bet nieko neliks