Labai, labai, labai seniai,
kai dangų rėmė ąžuolai,
plati, gili Neris kur teka
ir gūdžiai girios šnara, šneka,

ten, kur Vilnelė nerami,
sidabru liejas naktimi
ir savo vandenis sraunius,
palieka Neriai nuolankius,

stovėjo kaimas atokiai.
Retai užklysdavo pirkliai,
praeiviai iš kitų šalių.
Bet buvo retsykiais tokių,

sustodavo dienelei kitai
ir džiaugėsi neišsakytai.
Mylėjo jie savas girias
ir nekeitė į nieką jas.

Įdėmiai klausėsi kalbų
kiek dar pasauly nuostabių
šalių yra. Ir kaip tenai
gyvena žmonės ir tiktai.

Jų dienos bėgo paprastai,
Ramiai, laimingai ir darniai.
Neris, giria visus maitino
ir piktų priešų nepažino.

Dievams aukodavo aukas,
bet atsitiko dar kai kas,
ko jie suprasti negalėjo.
O gal dievams jie nusidėjo?

Pasėjo siaubą ši žinia,
Kad stačiam kalne, ties Vilnia,
Siaubūnas – slibinas baisus,
išsikasė gilius urvus.

Ir savo žvilgsniu jis sunkiu
užmušdavo bemaž sykiu,
jei kas prie urvo priartėjęs,
iškarto jo nepastebėjo.

Ir rijo slibinas visus –
mergeles, vyrus ir vaikus.
Kaskart pasiekdavo žinia -
daili mergelė, jau pana,

išbėgusi paskint gėlių
ar rinkt uogelių tų saldžių,
namo negrįždavo dažnai,
nesurasti net palaikai!

Ir net medžiotojas gudrus
pakliūdavo jam į nasrus.
Ir motinos vaikams grasino –
aplenkit kalną, kas jį žino,

ką ta baidyklė dar darys!
Ji greitai mus visus prarys!
Sukruto ir sujudo žmonės,
nes kaime raudos ir dejonės!

Juk reikia kažin ką daryti
ir slibinu atsikratyti.
Nusprendė sueigą surinkt,
bent kokį būdą pasirinkt

kaip tą baidyklę nugalėt,
kad nereikėtų taip kentėt,
kad žmonės vėl ramiai miegotų
ir rinktų uogas, ir medžiotų...

Daug visko siūlė, bet, deja,
prieit prie slibino urve
negali nieks, nes jis pajus –
žmogus atėjo ir jis žus...

Ilgai senoliai dar rymojo.
Taip nieko ir nesugalvojo
Ir išsiskirstė po namus,
vis laukdami, toliau kas bus.

Su jais sėdėjo ir jaunuolis,
įdėmiai klausęsis senolių.
Jis neskubėjo niekur eit,
suspės jis į namus pareit!

Juk reikia jam apgint mergelę,
Jo jauną, būsimą žmonelę.
Jau daug jos draugių nesugrįžo,
Todėl tvirtai jis pasiryžo –

kažkaip reik slibiną nudėt
ir galvos savo nepadėt.
Juk stato jis naujus namus
ir rudenį vestuvės bus!

Atėjo jam mintis drąsi.
Kažkur toli, kitoj šaly,
Yra nudailintų plokštelių,
kuriuose matosi veidelis

geriau, ramiam nei vandeny,
kurio nunešti negali
į statų kalną prie uolos,
kuri tą slibiną užstos.

Kad negalėtų pamatyti,
jaunuolį drąsųjį praryti,
nusprendė ruoštis į kelionę.
Tas veidrodis tikta vilionė!

Surinko kailius jis visus
kruopščiai sudėjo į pakus,
sukrovė visą savo mantą
ir kėlėsi į kitą krantą.

Taip atsisveikino ilgam,
bet juk tikrai ne su visam.
Mergelės prašė jo sulaukti
ir niekam apie tai nešaukti.

Pasakė jis jai savo planą.
Mergelė liūdnas mintis gena,
gal būt blogi jo reikalai?
Juk jis negrįžta taip ilgai!

O mūs jaunuolis sumanus
keliavo vienas per miškus,
kur jo tykojo daug pavojų,
laukiniai žvėrys kur klajojo,

raistuos viliojo raganaitės,
tos žalios liūnų karalaitės.
Naktim apsupdavo būriai
miškinių, dvasių...Žiburiai

švytėdavo tai šen, tai ten
ir rodė kelią pragaran...
O ežeruos undinės supos,
švelniai šypsojos gražios lūpos...

Saldžias žadėjo jos glamones
ir trukdė tęsti jam keliones.
Bet šis bernužis atkaklus ,
pirmyn keliavo, kad tikslus

galėtų savo jis pasiekti
ir pirkliams nešulius patiekti.
Ir sunkiai neštus jo kailiukus,
Jis išmainys į veidroduką.

Visas kliūtis jis nugalėjo,
su veidrodžiu namo parėjo,
pavargęs, alkanas, laimingas,
dar juodai nakčiai neatslinkus.

Kai tik sulaukė ankstų rytą
ir saulė vos tiktai prašvito,
paėmęs savo brangenybę,
jis davė kojoms pirmenybę...

Greitai pasiekęs aukštą kalną,
paėmęs veidrodį į delną,
jis įsitaisė už uolos,
kur saulė leidžias vakaruos.

Ir ėmė laukti jis Siaubūno,
to pikto didžiojo galiūno...
Aplinkui jį vien kaulai mėtės,
apgriaužtos kaukolės, kaip rėtis.

Ir smarvė pūvančios mėsos,
dar aitrus kvapas ir sieros
užspaudė nosį ir akis...
Bet mūs drąsuolis išlaikys!

Staiga danguj lyg sužaibavo.
Bernužį panika pagavo.
Atvėrė milžinas akis,
o jau nasrai! Baisiau už vis!

Juodoj angoj pamatė galvą,
žalesnę net už pačią kalvą.
-Ak, jau išslinko šis žvėris ...
Bet greit jausmus suvaldė jis.

Ištiesęs ranką prieš save
su veidrodžiu, ties slėptuve ,
iššoko drąsiai jis pirmyn,
ties milžinu , klaikiom akim.

Nustebo milžinas- Siaubūnas,
pamatęs savo baisų kūną.
Į priekį bandė pajudėti,
bet liko paslikas gulėti.

Nuščiuvo visas miškas žalias,
sustojo bėgantis upelis...
Juk savo žvilgsniu jis galingu
save pražudė, net juokinga!

Saulutė jau aukštai pakilo.
Ir ragas štai nutraukė tylą
skardžiai, džiaugsmingai suskambėjęs.
Jį tęsė aidas atskubėjęs...

Tas garsas pasiekė jau kaimą.
Mergele miela, kokia laimė
matyt laimingus vėl veidus.
Reik džiaugtis, greit vestuvės bus!

Už šitą žygdarbį jaunuoliui
prie urvo, ties Siaubūno guoliu,
pastatė bokštą keturkampį,
kurį senoliai dažnai lankė.

Šioj vietoj , ties sraunia Vilnia,
šiandieną Bokšto gatvė čia.
Tas kalnas Subačium vadinas,
dar dvasios požemiuos kankinas...