Kol dar lauki manęs – nepareisiu.
Kol žiema – nematysiu aš snaigių.
Tik vieša paslaptim prisidengsiu
Savo meilę, kur šunkelius braido.

Savo širdį – seniai užrakintą
Už pavasario žydinčių grotų,
Kurs maitina tave užkankintą
Mano rimo – vilkolakio puotoj.

Tai tik ženklas – prasta autodafė.
Nesinori po dvyliktos kartis.
Aš einu, kol nesibaigia gatvė,
Savo angelo sargo prakeiktas.

Savo butelio – dievo ganytas,
Prieš rarotas palikęs naktinius,
Prie šiukšlyno vagies apkabintas
Tau dainuoju, o mano kaimyne.