Visą naktį nemiegojo,
kunigaištis vis svajojo-
,,Reikia pilį pastatyti,
piktus priešus sulaikyti ...

Ir turėtų būt pilis,
lyg pasaulio šviesulys...
Kad garbė visam skambėtų,
apdainuota būt poetų,

lietuvaitės ,kad dainuotų
ir ramiai vaikus sūpuotų.
Bernužėliai ,kad jauni
augtų drąsūs ir tvirti.

Kad Tėvynę jie mylėtų,
visus priešus nugalėtų,
amžiams būt kad Lietuva
ir laiminga ir laisva...“

Vos sulaukęs ankstų rytą,
liepė šaukti jis visus
kunigaikščius su palydom
ir raganius, ir krivius.

Tarė žodį jis jausmingą,
klausė jis visų žmonių:
pastatyti kaip galingą
pilį, tarsi iš šarvų?

Kad jos niekas neįveiktų,
miestas augtų kad šalia,
o drąsuoliai ,jeigu reiktų ,
mūšin eitų su daina.“

Ilgai svarstė jie sustoję.
Nieko taip nesugalvojo...
Tik krivaitis ranką kėlė:
-Aš žinau, statyt kaip pilį!

Reikia pamatams pilies
paaukot vienturtį sūnų...
Motinėlė ar galės
tapti šitokiu siaubūnu?

Greitai rado motinėlę,
kur Tėvynei meilę kėlė.
Ir jos garbei ji sutiko,
su brangiu sūnum atvyko

ji į vietą, kur nūnai
bus pilis ta amžinai...
Žiūri duobė iškasta,
pamatui jau paruošta.

Prie pat krašto atsistojo,
Ruošės sūnų ji aukot...
Jaunikaitis tik pamojo
ir paprašė žodį duot.

Prie krivaičių jis priėjo,
ranką ant širdies uždėjo:
-Jei tą klausimą išspręsit,
Dievo valią aš iškęsiu.

Savo noru einu mirt,
visas negandas patirt,
kad tik Lietuvai padėtų,
amžiams, kad pilis stovėtų!

Ir paklausė jis krivaičių,
kad girdėtų prašalaičiai:
-Kas pasauly yr lengviausias,
kas kiečiausias ir saldžiausias?

Kriviai ilgai negalvoję,
pasitarę jie sumojo.
Ir atsakė jų vyriausias:
-Pūkas, tai visų lengviausias,

o kiečiausias yra plienas!-
visi ištarė kaip vienas.
-O saldžiausias –tai medus!
Jis kvapus ir toks gardus.

-Ne,-atkirto jaunikaitis,
pasisukęs į krivaičius:
-Savo jūs širdies paklauskit,
nenustebkit ir nerauskit!

Juk lengviausias motinėlei
ant rankelių kūdikėlis,
o pienelis toks saldus,
kūdikiui jis kaip medus!

O kiečiausia tai širdelė,
mano mylimos mamelės,
kuri atvežė mane,
kad pražūčiau akyse.

Susimąstė Gediminas...
Negi Lietuvos dievai,
visą gailestį pamynę,
mirties prašo įkyriai?

Gyvas būdamas jaunuolis
kraštui duos daugiau garbės.
O po pamatais nupuolęs,
nieko jau nebegalės!

Reik ieškoti kito būdo,
kad pilis būt amžina.
Kad stovėtų, nesugriūtų,
kad klestėtų Lietuva!

Krivis tarė dievų valią:
-Trokšta nekaltos mergelės,
kad pati pasiaukotų,
širdį žemei atiduotų...

Lietuvą žinia apskriejo,
ilgai laukti nereikėjo...
Ir atėjo mergužėlė,
puošta rūtų vainikėliu,

kaip skaisti, balta gulbelė,
nešina laukų gėlelių.
Nusilenkus kunigaikščiui,
jo palydai ir krivaičiams

šoko ji į duobę drąsiai,
laukdama baisios mirties.
Ką geriau ir besurasi...
Tokios garbingos lemties!

O vyriausias krivis tarė:
-Riskim akmenį žemyn!
Kad išpildyt dievų valią,
kad tikėti ateitim!

Ir nukrito akmenaitis
ten ,kur bus tie pamatai,
neužkliudęs mergužėlės.
Tai stebuklas! Kaip matai!

Tik numetęs jis gėleles
iš jaunų, baltų rankelių,  
jas primygo taip stipriai-
nepajudint amžinai!

Kunigaikštis jau suprato,
kad dievams užteks gėlių...
Ir mintyse pilį mato
pastatytą jau ant jų:

-Ta pilis- tokia kaip trokštu!
Plazda vėliava ant bokšto!
O jauna širdis mergelės,
tegul nušviečia mums kelią.

Tegul garsina Tėvynę
savo žygiais ir darbais!
Ir tebus dangaus žydrynė
su auksiniais spinduliais!

Tegul paukščiu garsas sklinda,
Tegul džiaugiasi širdis...
Priešų kojos nebemindo,
niekas jų nebematys.