kai sustojam į eilę prie laiko
lyg prie laiptų žemyn į gelmes
kai regėjimas atmintį vaiko
lyg po veidrodį vaikštome mes

lyg išnyksta šešėliai problemų
lyg pajuntame virpančius saitus
ir akių nebedangstom emblemom
nes iliuzija liaunasi žaidus

glaudžiam žiedlapy savo coliukę
tik dabar jos grakštumą pažinę
vingrią šypseną kaip atviruką
kiekvienam sutiktam išdalinę

lyg ikoną nuo nykstančių sienų
lyg kažkaip prasiskverbiančią rimtį
mes išvystame metų ražieną
ir dienas mūsų standžiai įmintas