Ir vėl šviesi, trumpa naktis.
Ji lyg šešėlį nusivys
mėnulį tekantį, žvaigždes
ir perbris vėl baltas erdves...

Ji nusivys mane toli,
ten, kur žaliuoja pakrašty
baltoj migloj žalia žolė,
atsiveria balta erdvė

žalioj tyloj, šviesioj nakty
ir dingsta, tartum nebūty...
Tyla ten skambina varpais,
nematomais, negirdimais.  

O už kalnelio, ten žemai
vėl dega joninių laužai.  
Ir pačioj miško glūdumoj,  
šioj skambančioj nakties tyloj  

pražysta žiedas nuostabus.  
O upė neša vainikus...
Likimą sprendžia ir jinai,  
stebuklu degantys žiedai.

Labai, labai tik reik norėt!
Naktis ši turi pakerėt
ir apsvaigint skambia tyla,
ir degančia širdies liepsna.