Santrauka:
Žinai, kaip tragiškai pasibaigs, o sustabdyti negali...
Nėra nieko baisiau, kai išdžiūsta sakralinės upės
Ir krantų drebulys suvaidina, kad kapsi lietus.
Kai brangiausias žmogus tų pakrančių tyla apsisupęs,
Bet žinai, kad jis joj vienąsyk pragaištingai sudžius.
Dar gali apsižergti nenuoramą vaikišką vėją,
Pasikinkius karietą visokių vaistų asorti:
Veržlios mintys drėgnai visas upes smėlėtas užlieja -
Iš tiesų į namus iš pakrančių ne tu sugrįžti
Ir ne tu nueini savo kiautą tampriai užsidėjęs,
Kaip į gelmę panirt be jokių vandenų ir bangų,
Mano skausme, tave aš tiek sykių prie upių regėjau,
Kad naktim mano šmėkla ten melsis už mudu abu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-05-23 17:42:18
Imu į mėgstamiausius. Jūsų žodžiai kabina, tai yra tikros eilės - gilios ir jausmingos. Dėkui.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-05-23 12:43:44
Skausmingas kalbėjimas. Jautru skaityti: lyg kiekviename žodyje būtų žaizdelė...
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2010-05-23 12:25:35
džiūti --> džius;
po jungtuko 'kad' bendratis nevartotina, todėl 'Kad į gelmę panirt be jokių vandenų' reikėtų keisti į 'panirtum', jei nuo to per daug nekentės kūrinio ritmas.
Gražios tos maldos už abu.
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-05-23 11:43:40
labai skaudančiai, bet, bent man pasirodė, brandžiai ir iš atstumo... reikia skausmą išeiti, kad siela už jį melstis galėtų...
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2010-05-23 11:43:06
O, taip, skaitau jau kelintą sykį ir atsitraukti negaliu, juk į pakrantę sugrįžtame vėl ir vėl, nors ji galbūt neatpažinamai pasikeitusi, bet atmintyje giliai ir skaudžiai, neištrinamai įsirėžusi, kaskart sugrįžtame nuo jos vis kitokie, negelbsti jokie kiautai, jokie užkalbėjimai, skausmingai braido pakrantė mūsų jausmuose. Ir kas mes būtume be jos? Nuogas iki geluonies jausmas sako: jog tai nuoširdu ir tikra.