.      Gyvenimas daugiabutyje turi privalumų (ne man) ir trūkumų (man). Ne apie garsiai leidžiamą muziką kalba ir ne apie sutuoktinių šėliones, dievaži... Su trūkumiausiu trūkumu gyvenu penkerius metus. Kodėl tik penkerius? O gi todėl, kad iki tol neteko sutikti tokio fenomenalaus egzemplioriaus – kaip kaimynė Morta. Ji vaikščiojanti mano bėda. Kartą gėlių darželį po langais ravinčiai pirmojo aukšto kaimynei vis negalinčiai priimti sprendimo dėl tinkamo našlaičių susodinimo, pasilabinus, pratariau: „gal p. Morta jums galėtų patarti?“ Pirma-aukštė močiutė tik atsiduso, šyptelėjo  ir tarė: „o ne....“ P. Morta – neišsenkantis žinių šaltinis, bet tik ne globalinių žinių... Ir našlaičių krūmelių išdėstymo žemėje dizainas ją ne itin vilioja. Jos žilame kuodelyje susisukusios spirale visų gyventojų, nuo pirmojo iki penktojo aukšto,  kasdienybės ir jųjų gyvenimiškų istorijų peripetijos...
      Jei nusprendei pirkti butą ir skelbime išvydai užrašą: “....tram pa ra ram apie plotus ir kitus integruotus  buitinius patogumus ir pabaigoje prierašą „geri kaimynai“ – tau „pasisekė“.... Tu perki butą su Morta.
      Manoji Morta ypatinga. Ji laiptinės karalienė. Ji gyvena kiekviename bute po truputį. Jos profesija, kurią, beje,  pasirinko pati – laiptų blizginimas. Ji skaičiuoja pėdsakus, gyventojų ir jų svečių. Ji būtinai atsidurs tau prieš nosį tada, kai mažiausiai to norisi... Nors kita vertus: man nesinori visada: o ypač –  kai savo nosį nešuosi po darbo namo... Iš chalato kišenės Morta lėtai išsitraukia užrašų knygutę ir pradeda lėtą žodžių raizgalynę:
– Šitai-ties, Aušra (iš kur ji ištraukė, kad aš Aušra, tai biesas žino) už balandį šitai-ties už valymą... va reikia, kaip matau šitai-ties.... šešių litų...
      Būtų visai neblogai, jei šešiais viskas ir pasibaigtų, tačiau čia tik įžanga... Privalu nusiteikti „Vakaro žinių“ klausymuisi su tais „šitai-ties“ maždaug kokiam pusvalandžiui (tiek ištvėriau ilgiausiai) apie tai, kas „svarbaus“ vyksta už kiekvienų laiptinės daugiabučio durų... Kartais pradžioje pateikiamos dienos aktualijos: tavo mergaitė iš batų išpylė smėlį laiptinėj, arba toji iš tram pa ra ram buto prispjaudė semkų. Mandagiai atsiprašyti ir praeiti – neįmanoma, ji kulniuoja su visu šviežiu informacijos bagažu iki buto durų ir tada grūdasi vidun. Sprukti greituoju būdu, žinant, kad ji su savo blablakinimu nepavys? Gal nemandagu? Vienintelis išganymas – kitas po darbų savo nosį namolio nešantis kaimynas. Kai jos dėmesys pasiskirsto tarp manęs ir šviežiai išgirstų žingsnių – pats metas nešt kudašių.
      Štai Morta gyvena daugiabučio privalumais: jai svetimas vienišumas (tai tokia emocinė būsena, kuomet žmogus jaučia gilų tuštumo ir izoliacijos nuo kitų žmonių jausmą). Paradoksas, tačiau žmonės labiausiai vieniši jaučiasi didžiuosiuose miestuose. Vienišas žmogus jaučia poreikį bendrauti su kitu žmogumi ar žmonių grupe, tačiau jaučiasi lyg atskirtas nuo kitų, niekam nereikalingas ir neįdomus. O ji nejaučia bendravimo trūkumo ir seka kaimynysčių dinamiką:  kas, kada, su kuo pareina, pas ką svečiai, kas ką pirko: todėl svarbu, kad pirkinių maišelis būtų peršviečiamas, nes priešingu atveju – jos žvilgsnis išnarstys viską viršuje ir rentgeniškai pagal nešulio iškilumus ir įdubas, o ko skvarbios akelės nepasiekia – be jokių skrupulų tiesiog išklausinės...
      Ar tai smalsumas? Psichologijos žodyne rašoma, kad smalsumas – tai noras ką nors sužinoti, vidinis aktyvumas, skatinantis tiriamąją veiklą. Amerikiečių psichologai atlikę smalsumo tyrimą, nustatė, jog būtent smalsumas skatina žmones siekti betikslės ir nemalonios informacijos (nesąmonė – mano laiptinės karalienei turbūt nėra nemalonių informacijų). Anot jų tyrimo: daugelis žmonių, net ir žinodami, jog tam tikra informacija jiems nenaudinga, nesvarbi ir / ar nemaloni, linkę vis tiek jos siekti grynai iš smalsumo, o gavę šią informaciją, paprastai jie nejaučia jokio pasitenkinimo ar net, priešingai, patiria nemalonius jausmus (irgi nesąmonė). Lietuvos daugiabučių Mortoms – amerikietiški tyrimų gauti rezultatai visiškai netinka arba tai visai ne smalsumas.
      Tuomet gal tai įkyrumas? Lietuvių kalbos žodyne įkyrėti reiškia – nusibodus pasidaryti nebemaloniam, įgristi. Štai taip ir yra... Dėkui tau, Lietuvių kalbos žodyne, kad sudėliojai taškus mano jausmams Mortai. Nusibodimas prasidėjo nuo „šitai-ties“ ir tęsėsi per nekviestus svečia-vaikščiojimus.  
      Na bet gėris tame, kad laiptinė švarut švarutėlė, nes jos karalienė su regalija – šluota visada kažkuriame aukšte karaliauja. Kilimėliai prie durų idealūs – ji tuo rūpinasi. Gal prieš mėnesį kažkas apdrabstė maniškį... Būčiau to net nesužinojusi, bet skambutis į duris ir:
– Šitai-ties, Aušra, bla bla bla... išskalbiau savo vonioj bla bla bla, dabar kaip naujas...
      Stoviu tarpdury, žiovauju ir klausausi... Jau seniai supratau, kad duris būtina praverti tik paliekant siaurą plyšelį, nes plačiai atlapojus, Morta žvilgsiu pražygiuos skersai ir išilgai visus kvadratinius metrus manosios privačios erdvės. Jai nė motais LR Konstitucijos 22 straipsnis – su  Žmogaus privatus gyvenimo neliečiamybe ir 24 straipsnis – su jo būsto neliečiamybe. Kolei man į ausį bubijama „šitai-ties“, mintimis su visa Morta persikeliu į Olandiją, kurioje Konstitucija po paskutinio jos papildymo 1982 metais nustatė, kad kiekvieno žmogaus asmeninis gyvenimas yra gerbtinas. Apginklavusi smegenis teisiniais aktais, savo kūnu užremiu duris ir kartoju MRU koridoriuose iškaltą maldą:
„Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą.“
      Paskutinysis nevykęs bandymas sutrumpinti p. Mortos litaniją tarpdury buvo toks: pravėriau duris su naktinukais – apsimečiau, kad buvau pažadinta iš sapnų, tad klausymuisi apie kaimynysčių gyvenimus nėra tinkamas metas... O ji ir sako: „apsirenk vaikeli padoriai, šitai-ties, nes vat  štai reikia kažką daryti su kaimyne iš  bla bla bla buto, šitai-ties, ji naktim stumdo baldus ir Bronia pritaria ir tram pa ra ram  pritaria, tu protinga šitai-ties, parašyk gromatą in policiją... bla bla bla...“.
Viskas. Taškas. Kantrybė išseko. Penkeri metai „šitai-ties“ marazmo.
      Kariauju bepistoletiniu karu: saugau savo privačius kvadratinius metrus su persų veislės kate:
1. Namo pareinu ne „piko“ metu. Ir kasdien regiu gausėjantį pelargonijų darželį plastiko vazonėliuose prie mano durų (Viešpatie, kaip jų nekenčiu). Šiandien sumąsčiau: ar turiu teisę neturėti prie durų tų idiotiškų kvietkų? Ar galiu šį savo pageidavimą išsakyti bendrijos susirinkime?

2. Visiems draugams, kurie norėtų pas mane užsukti į svečius, griežtai įsakyta – būtinas kontrolinis skambutis į mobilų, priešingu atveju – netgi nesivarginu žvilgtelti pro durų akutę, kadangi vaizdelis visad tas pats – styrantis žilas kuodelis lyg antena informacijai perduoti- išgauti, o kodas „šeši litai“.

3. Nesiartinu prie langų, nes atšilus orams „vaikščiojanti informacija“ tiesiog sėdi ant suolelio priešais namą ir žiūri daugiaekranius filmus languose.

4. Rankinės kišenėlėje turiu paruošus greitojo ištraukimo būdu pateikiamus penkis kartus po šešis litus – žadu nusipirkti už juos vasarinį privatumą ir dar gabalėlį asmeninio rudens.

      Šiandien sulaukiau keturių skambučių į duris... Kariauju... Savaitgalis. Norėjau sukurti kokį žavų eiliuką, bet besibarikaduodama neturėjau laiko, o ir mūza priešiškai nusiteikus:  karas yra karas... Jeigu ĮKYRUMAS – liga, tai kaip ją gydyti?  Joks „vaistas“ nešovė į galvą – tik karas naudojant ignoravimo arsenalą. Pasilabinimas išlieka – kaip pats minimaliausias mandagumo ženklas. Tačiau norint būti mandagiam, reikia juk būti ir jautriam, ir pakančiam, ir taktiškam. Žmogaus taktiškumas priklauso nuo pakantumo. Reiškia: šia kova prisišauksiu sau kitokią, gal net mirtiną, „nemandagumo“ ligą, paskelbusi karą liguistam įkyrumui? O kai suchamėsiu – bus paskutinė stadija ir mirtinai nudegraduosiu?  
       A. Egziuperi rašė: „Yra tik viena vertybė – tai žmogaus ryšys su žmogumi“. Kodėl pradėjau nemandagėti? Juk  mandagumas – socialinė vertybė, nes tik jo dėka bendraudami žmonės randa savo reikšmingumo pripažinimą ir patvirtinimą. Galėjau bent pro durų akutę žvilgtelt... O jeigu praleidau kvietimą į bendrijos susirinkimą – su svarbiu darbotvarkės nutarimu: gausiai banguojančiai pelargonijų jūrai prie mano durų, kuri pasitinka mane ir išlydi, daugumos balsų pritarimu skiriama išnykusių dinozaurų lemtis?