Kartą, labai seniai, gyveno moteriškė su sūneliu. Jos vyras buvo miręs, ir moteris labai sunkiai dirbo pas kitus kaimo žmones, kad galėtų pamaitinti ir aprengti sūnelį. Sūnus taip pat netinginiavo. Kai praaugo smilgą, ėjo pas svetimus ganyti žąsiukų ir saugoti viščiukų nuo varnų. Vaikelis saugodamas pievelėje paukščius, su ašaromis akyse žvelgdavo į kaimo aikštę, kur žaisdavo kiti – laimingieji vaikai, kurie turėjo ir mamą ir tėtį. O kad jis turėtų tėtį...tada nereikėtų jam ištisas dienas ganyti paukščius. Galėtų su kitais vaikais linksmai pažaisti, o rudenį kartu su visais eiti į mokyklą. Jei jis turėtų tėtį, kiti kaimo vaikai nedrįstų jo skriausti ir šaipytis iš jo skurdaus gyvenimo. Eitų jis saugus, laimingas ir išdidus kaimo gatve įsikibęs į tėvo ranką...
                Vaikelio motulė irgi ne kartą pasvajodavo, kaip būtų namuose naudinga vyriška ranka. Namelio stogas kiūra, krosnis griūva, svetimų laukuose prakaitas akis graužia. Ir sūneliui būtų užtarėjas. Nebedrįstų jo neklaužados vaikai skriausti, skarmalium vadinti. Kartą vėlų vakarą kažkas pasibeldė į moteriškės pirkelės duris. Išsigandusi moteris neiškarto atšovė durų skląstį. Vidun įėjo gražiai apsitaisęs vyras. Pasisakė esąs pakeleivis. Paprašė leisti pernakvoti. Moteris leido, parnešė šiaudų kūlį, užklojo marška. Nukėlusi nuo ugnies kunkulienės puodą, pakvietė ir pakeleivį vakarienės. Vyras srėbė kunkulienę ir pasakojo, kad eina žmonėsna, gal kas darbo duos su pastoge. Jis esąs vienas vaikas šeimoje. Prieš porą metų palaidojęs tėvelius, o prieš mėnesį ir gryčia sudegusi. Nebeturįs kur gyventi, tad ir patraukęs į žmones. Moteris jam pasakė, kad jos šeimininkas ieško darbininko , tai gal ir sutarsią.
               Ryto metą keleivis suderėjo su minėtu šeimininku, o savaitės gale po darbų vėl pas moterį atėjo. Vaikeliui atnešė baranką, o moteriai – skarelę. Pasisėdėjo, pasikalbėjo. Išeidamas vaikelio paklausė, ar tas nenorėtų turėti tėčio. Vaikeliui akys nušvito. Žinoma, norėtų! Ir pradėjo vaikelis be perstojo svajoti apie tėtį. Ganydamas paukščius, vis regėdavo, kaip tėtis jį pakelia ant rankų aukštai ir taip apgina nuo pikto žąsino. Paskui nusiveda jį į vaikų būrį ir visi muša ripką. Žinoma nugali tėtis. Jis toks stiprus. O rudenį tėtis jį nuveda į mokyklą, paneša sunkų knygų krepšį ir niekas nedrįsta iš jo pasišaipyti.
                  Moteris irgi svajojo, kad gal ir neblogas žmogus būtų tas pakeleivis. Ji kasdien matė, kaip jis dirba pas šeimininką, kaip neša didžiulius javų pėdus, kaip kerta plačiausią pradalgę iš visų, kaip lengvai sutramdo nirtulingą arklį ir niekada neužmiršta nusišypsoti jai, varganai moteriškei, o jos sūnų pavaišinti barankom turgadieniais.
                  Kai vyriškis, po kiek laiko pasipiršo moteriškei, rodės, ir jai, ir jos sūneliui saulutė nušvito. Naujasis moteriškės vyras sulopė trobelės stogą, sutaisė begriūvančią krosnį. Anksčiau moteriškė, išvirusi valgį, vienodai pildavo į dubenėlius: ir sau, ir sūneliui. Dabar ji vyrui pildavo daugiau ir uždarą jam paskirdavo riebesnį. Juk sunkiai dirba. Vyras tai priėmė kaip įprastą dalyką. O vėliau jau pats reikalavo, kad skaniausi kąsneliai būtų jam atiduoti. Nei moteris, o tuo labiau jos sūnelis nebeturėjo teisės valgyti, kol vyras nepasisotindavo. Dabar vyras miegojo vaikelio lovoj, o vaikelis turėjo miegoti ant šiaudų kūlio, uždengto marška.
                  Atėjus laikui eiti į mokyklą, jo nepalydėjo naujasis tėtis, kaip kad darydavo anas tėtis vaikelio svajonėse. Rytais vaikelis eidavo mokyklon, o grįžęs iš jos skubėjo į laukus pas paukščius, kuriuos dabodavo  pati šeimininkė, kol jis būdavo mokykloje. Ten pat, laukuose, ir pamokas ruošdavo. Vakarais namuose, kol mama taisydavo vakarienę, vaikelis turėdavo iš šaltinio rytdienai vandens prinešti, malkų priskaldyti.
                  Kartą vyrui užtrukus pas šeimininkus ir susivėlinus grįžti namo, moteris padavė sūneliui vagyti. Tam bevalgant grįžo vyras ir labai užsirūstino:
                   - Tas gyvatinis jau viską suėdė! Tinginiauja mokykloje, o aš kaip juodas jautis dirbdamas, pavalgyt negaunu. Viską sukiši tam benkartui.
Moteris paprieštaravo: valgio išvirusi pakankamai, visiems sočiai užteksią, bet vyras pasakė, kad benkarto išgraibyto maisto nevalgys. Primušė moterį ir liepė iš naujo valgį virti, o vaikelį išvarė iš namų, lyg nusususį šunį.
Eina vaikelis tamsoj keliu ir verkia. Perėjo kaimo gatvę, išėjo į laukus. Eina ir verkia. Priėjo gretimą kaimą, eina gatve ir verkia. Iš tarpuvarčių suloja šunys, bet nepuola verkiančio vaiko. Perėjo ir tą kaimą, vėl išėjo į laukus. Eina per nupjautą javų lauką ir verkia. Iš po gubos išlindo sukumpęs senukas, pasiramsčiuodamas lazda, priėjo prie verkiančio vaiko ir klausia kas nutiko. Papasakojo vaikas, kaip jis ganydamas paukščius, svajodavo apie tėtį. Kaip paskui džiaugėsi, kad į jų su motule namus atėjo gyventi vyras. Bet neilgai džiaugėsi. Vyras neleido vaikui jo vadinti tėčiu. Liepė toliau ganyti paukščius. Valgyti leido tik kas nuo jo likdavo. O šį vakarą vėlai grįžęs namo ir radęs valgantį pirmiau jo, išvarė iš namų. Seneliukas nušluostė vaikeliui ašaras. Liepė grįžti namo ir nieko nebijoti. Dievas davė kūną svajonėms, Dievas ir atsiims. Patėvis negali prilygti tėvui. Tegul jiedu, kaip ir anksčiau, gyvena vienu du.
Nusiraminęs vaikelis grįžo namo. Per kiemą eidamas, išgirdo troboje barantis. Pro duris išėjo keikdamasis vyras. Rankoje nešėsi maišelį su drabužiais, kurį buvo atsinešęs, kai parėjo pas juos gyventi. Įėjęs vaikelis vidun, pamatė prie krosnies verkiančią motulę. Kampe ant suolo sėdėjo  tas pats seneliukas su lazda, kurį vaikelis buvo sutikęs laukuose.
- Aš esu jūsų svajonė, - pasakė seneliukas. – Judu turėjot vieną svajonę, labai abu to norėjot, todėl ir išpildžiau. Paskui abu vienu metu atsisakėt savo svajonės, todėl aš vėl čia. Paklausiau jūsų ir padariau klaidą. Dabar ištaisiau. Gyvenkit, kad ir sunkiai, bet ramiai. Su Dievu. – Pamojavo jiems ranka ir išnyko.
Pradėjo lyti ir vidun pro lubas ėmė lašėti vanduo. Moteris nusišluostė ašaras, padėjo po lašais dubenį, apgriuvusioj krosnyj pažarstė žarijas priglaudė prie savęs vaikelį ir tarė:
- Eikim, sūneli, miegoti. Ryt mūsų vėl laukia sunkūs darbai.
Rytą vaikelis beganydamas paukščius, prisikasė molio, parsinešė namo ir sutaisė krosnį. Dar kitą dieną paprašė savo šeimininkų skiedrų, vinelių ir grįžęs namo, užkopęs ant stogo, užtaisė skylę. Moteris žiūrėjo į savo sūnelį ir džiaugėsi:
             - Mano užvadėlis, mano pagalbininkas. Vos nepražudžiau tavęs, mano vaikeli, įsileidus į namus patėvį. Apsikabino sūnus ir mama laimingi, nors pavargę nuo darbų. O pro tamsų langelį žvelgė svajonių seneliukas ir šypsojosi į ūsą.