Ak, drauge mano, rankoje įaugus,
Ak, tie purvynai, perbristi po liūčių.
Ir mano dienos gundančios, paslaugios –
Giliai many vis raivosi ir pluša.

Juk kartais buvo mano saujoj kraujas –
Ta atrama spygliais į delną smego.
Man ta ranka skaudėti nepaliauja,
Pačioj širdy to kelio liepsnos dega.

Tik atramos, kad ir tokios netekus,
Nebūčiau įkabinus pusės kalno,
Gyvenimas juk nepramintas takas,
O skausmas ir viltis per mano delną.

Dabar viena sulinkus ir pavargus
Menu metus ir rūpesčius krumplėtus.
Ir atrama kaip angelas, kaip sargas
Mane nuo žemės pakelia iš lėto.