Būk palaiminta, Tėvyne, Kryžkalny ir Šiluvoj
Suskambėk sidabro gijom, pasipuošus gintarais,
Kvepianti žiedais alyvų, rūtom, mirtom, jazminais.
Nuostabiausia iš gėlių-leisk tau vėlei nusilenkti,
Pabučiuoti seną slenkstį, kurs regėjo ainį žymų-
Jis piliakalny nurimo palei upę Sietuvos.

Nors ne toks tas metas senas,
Jį baladės dainių mena
Ir legendose kaip gyvas,
Iki mūs atskrieja gandas-
Apie šitą ainį žymų,
Apie jo garsius žygius.

O koksai tai buvo metas?
Žemę klojo girios tankios,
Pelkės klampios, upės skaidrios.
Tartum akys lietuvaitės-ežerai.
Retas svečias be palydos
Kelią rasdavo pilin.

Mūs lietuvio dosnaus būta:
Kas pro šalį-tas į menę,
Duona ir druska sutiktas,
Užu stalo pasodintas,
Skaniai pamaitintas,
Midumi sočiai vaišintas.

Bet jei priešas draugo kaily,
Na,tuomet brolau nekeiki,
Už savę ir už Tėvynę
Ainis mūsų pastovės,
Ir kantrybės ir narsumo
Galima jam pavydėt.

Lietuva-pagonių kraštas
Retas savo praeitim.
Ąžuolų galiūnų girios
Mena baimę, šventą meilę,
Romuvoj aukotą auką,
Pagarbą gamtos dievams.

Dailios Lietuvos mergelės-
Lieknos, tarsi liepos
Narsūs riteriai berneliai,
Lyg beržai nuaugę,
Baltos obelys motulės,
Grįžtančių dar laukia.

Tad palaiminta būk, žeme,
Apdainuota dainose,
Rūtom, mirtom padabinta
Protėvių legendom apipinta,
Savo praeitim didžia-
Ir šiandien esi garsi.

Žvakėm apkaišyta,
Kryžiais nusagstyta,
Didžiais žygiais šlovinta,
Ašarom aplaistyta,
Maldomis išlaisvinta,
Marijos žeme-Lietuva brangi.