rašyti eilėraštį – tarsi melstis
paprastais ir kasdieniškais žodžiais,
kaip mus mokė senolė vaikystėje:
kleve mūsų, kuris esi atšlaime,
teesie amžinas tavo šlamėjimas,
teateinie tavo žydėjimo karalystė,
teesie tavo valia bičių dūzgesiu –
kaip viršūnėje, taip ir šaknyse,
kasdieninio pavėsio duok mums šiandien
ir atleisk mums mūsų kaltes
už laukų melioraciją,
išdraskytus žmonių ir paukščių gyvenimus
ir neleisk mūsų gundyti,
bet gelbėk nuo tėviškės užmiršimo
amen