Skaičiau, o žodžiai taip skalsiai tekėjo lyg laikas... "kur dabar besustoti lietuviui , paklausyti, kaip prateka laikas..." Nemoku apsakyti... be galo puiku.

O išėjo jis taip neseniai, tik prieš penkis dešimtmečius. Nesugrįš jis, nes grįžt nėra kur ir nelaukia jau niekas. Dalija, tai tikrai pats geriausias ir pats poetiškiausias Jūsų darbas. NUostabu. Rekomenduosiu ir aš.

Puiku, kaip visada :)

Galima poteriauti kaip poterį. Manau, kad net būtų naudingiau. Kad ir bažnyčioj visu choru kartu su kunigu.

:) grįžau paskaityt,bet nusprendžiau pasiimt.

Liūdnai, bet teisingai... Dažnai ilgiuosi to senojo kaimo, tokia keista nostalgija, mat pati jo niekada neregėjau. Vien iš pasakojimų, iš Granausko, Juknaitės knygų. O neseniai dar vieną pasakišką atradau - Bronės Savickienės "Namai be stogo". Šioje pamąstymai apie tą kaimą, apie jo senėjimą ir nykimą tokie pat skaudūs, kaip ir jūsų.
Tik kad retas jaunas dabar apie tai susimąsto. Ir retas jaunas nori basas po laukus pavaikščiot...

Įsidėjau į mėgstamiausius, tikiu, skaitysiu ne kartą. Ir paspaudžiau "Rekomenduoju", nes jei būtų mano valia, tokius tekstus skaitytume mokyklos vadovėliuose :)

...širdį susopėjo...suspaudė...gerai, kaip Gaiva sako: dar liko...bet ar ilgam...Amerikoj labai įstrigo senų žmonių gyvenvietės (gali gyvent ten tik vyresni nei 55m )...ir taip trūksta tuomet to ką aprašėt...sintetinė tvarka, be basų pėdų takų...kaip gyvų žmonių kapai...viskas keičiasi...vaikai išskrenda į tolimus kraštus ir nėr kam tipent keleliais, o ir nebepriima nusavinti laukai :)...aptvertos tvoros...ochh...bet kol dar likę kas_ pasidžiaukim :)

Na.nereikėjo taip liūdnai.Yra dar kur basom pabraidyt.
Ir Jonai,Onos su rasom dar pargrįžta.
Gal tik kaimas liūdnesnis.Tas tiesa...Nebemindo takelių tiek vaikų kaip kadais.
Stenkimės nepaleist to,kas mums dar liko...

nuostabiai..