Jau saulutė seniai nusileidus...
Ir pakilęs mėnuo taip aukštai.
Sidabru dengia medžius ir veidus ,
naktis moja juodaisiais sparnais.

Laikas toks, kada traukia svajoti ,
kai nerimsta širdis jauna
ir skambėdama ima dainuoti,
kai laiminga kiekviena diena.

Vaidilutė jauna , šventoj girioj
tyliai sėdi ant juodo akmens .
Šitiek daug jinai vargo patyrė.
Kas toliau ? Jai reikėjo gyvent...

Užsidėjusi baltąjį rūbą
paaukojo save ji dievams.
Ir jaunystės savos nepabugus ,  
šventą ugnį pradėjo kurent .

Kai neteko motulės, tėvelio  
ir nebuvo kur galvą priglaust,
pasirinko ji šitokį kelią,
o širdy liūdesys ėmė maust.

Uoliai vykdė visus paliepimus,
stengės visą save atiduot.
Prie ugnelės sėdėjo parimus –
reikia šventajai ugniai aukot...

O jos mintys, sparnuoti paukšteliai,
toli lėkė už girių gūdžių,
kur linksmai vakaroja berneliai
su mergelėm lyg ryto gaidžių.

Pasitinka saulužę jie dviese,
susikibę už rankų jaunų.
Savo pirštais tu juk nepaliesi
šitos meilės svaigių sūkurių...

Rieda ašaros skaisčiu veideliu,
spaudžia širdį gilus liūdesys.
Bėga dienos ir bėga pro šalį...
Niekas jų jau daugiau nepavys.

Tyliai ošia šventoji giria,
sidabru jos papuoštos viršūnės
ir pilkosios lakštutės daina,
tarsi durklu perveria kūną.

Noris bėgt, noris šaukt ir mylėt!
Pasigauti tą meilę – klajūnę,
noris tarsi viesulu skriet,
o paskui – tegul būna kaip būna .

Tokioje naktyje, kai viena
vėl svajodama ateitį kūrė,
ji pajuto , kad liepos daina ,
ilgesingą jos sielą užbūrė.

Ir širdis neramiai ėmė plakti,
kojos pačios pakilo eit...
Jai atrodė, kažko gal netekti
ir kad laimė jos baigsis taip greit...

Traukė ją ta dainužė tira,
tarsi pašaukė ją likimas.
Karštą meilę žadėjo daina ...
Širdis virpa, lyg ką tik atgimus.

Tyliai švietė gegužės naktis.
Sidabru viskas tarsi užlieta.
Plačius vandenis gena Neris,
o širdy dar daina nesudėta...

Žengė tyliai dainužės ji link,
ją lydėjo lakštingalų trelės...
Tarsi apmirė viskas aplink...
Tiktai skleidėsi nuostabios gėlės...

Gėlės tos iš svajonių šalies,
kvepia meile ir laime didžiule.
Ir tereikia tik ranką ištiest,
viskas tavo, ką Dievas sukūrė...

Prieš akis jai sublizgo šarvai,
mėnesienos užlietoj laukymėj...
Akys jų susitiko nunai
ir suprato – viens kitam jie gimę...

- O Perkūne, o Dieve rūstus!
Kam įleidau į savo širdį...
Tik jaunuolis jau toks nuostabus!
O Perkūne, ar tu mane girdi?

Meldės ji prie ugnelės šventos,
meldės likusią naktį, lyg ryto.
Ar su savo ji meile kovos ,
Pasirinks ar gyvenimą kitą?

Jai diena pasirodė ilga,
blaškės ji kaip paukštelis narvely.
Kai atėjo nakties sutema ,
kai išgirdo ji vėlei dainelę,

skrido ji, tarsi paukštė, laisva
į laukymę, kur mielas, brangus
laukė jos vėl su meilės daina,
laukė josios brangiausias žmogus.

Ir pamiršusi viską pasauly,
maudės meilės karštuos spinduliuos...
Ir diena, ir malda, lyg apgaulė,
dengė kūną Perkūno dukros...

Dienos plaukė tarytum miražas,
naktimis ji atgyja tiktai.
Kriviai, draugės tarpusavy grąžos,
reikia sekt tą mergelę slaptai...

Kaip siaubingai jinai nusidėjo!
Meilė išskleidė savo sparnus...
Surišta ji, požemin ėjo,
Kad išpirkti prieš Dievą jausmus.

Taip pasibaigė josios svajonės.
Kriviai teisme nuteisė - mirt!
Nepadės ir jos draugių dejonės,
negalės daugiau meilės patirt...

Greit išaušo paskirta diena,
Susirinko ir kriviai, vaidilos.
Jau pakrantė Neries pilna –
Verkia gailiai draugužės jos tylios .

Ir saulužė, nuliūdus tokia ,
tarsi motina, gailis vaikelio...
Debesėliams užplaukus, staiga,
Krinta žemėn nuliūdę lašeliai...

Tai laimužė, dalužė, dalia!
Skausmas spaudžia daugeliui širdį...
Tiktai kriviai tylūs šalia.
Bausmės laukia, kaip išpirką – mirtį...

Jau vežimą traukia keliu
karvės juodos. Tai kelias į mirtį.
Mergužėlę, surištą diržu ,
Kriviai veža dievui paskirti...

Bus Nery paskandinta jinai,
o su ja ir katytė, šunelis,
ir gyvatė. Piktoji nunai
šnypščia, raitos link mažo plyšelio...

Jiems visi jau keliai uždari.
Veža karvės juodą vežimą...
Taip nedaug tu jau laiko turi,
Bet tu nekeiki savo likimo.

Nukamuota bemiegių naktų
Ir pajuodęs tavo veidelis.
Bernužėli, mielasai, kur tu?
Neišsaugojai savo mergelės...

Jau nuplėšti rūbeliai balti
Ir sutryptas vainikas žalias.
Tik staiga, net nustebo visi –
joja riteris savo mergelės!

Jis pripuolęs, nupjaustė diržus,
reikalavo juodu sutuokti.
Meiliai žmonai apglėbęs pečius,
kartu ruošės į Nerį nušokti.

Suraibavo tik upės vanduo
ir gelmė užsidarė juoda...
Ir dabar naktyje, kai mėnuo
skaisčiai šviečia ir tarsi diena,

krante sėdi mergelė žavi
ir sūpuoja vaikelį ant rankų.
Skamba josios dainužė gaili
ir pažadina girią tankią...

O žvejai kartais regi abu.
Mėnesienoj jie vaikšto po girią,
Susikibę už rankų, kartu
Vėl gyvi, lyg nebūtų numirę.

Tiktai juos nepalydi daina.
Žvejai girdi tik šuns staugimą...
Ir gyvatė vėl šnypščia pikta
Ir katė kniaukia savo likimą...

O toj vietoj dabar sūkurys
traukia vandenį upės sraunios.
Kas paklius čia, viską prarys,
neiškils jau daugiau niekados.