Skrendi, Gyvenime, šimtais baltų plaštakių
Iš sodo, baigiančio tirštai tirštai žydėti.
Atgauna nuostabą net ir patyrę akys,
Todėl daugėja dainių ir poetų.
Jų sielų stygos virpa ne nuo vėjo,
Kurs gaivų kvapą iš palaukių neša.
Visas jusles gyvybės palytėjai -
Dabar savy visiems erdvės per maža,
Tad sprogsta, auga, šlama, urduliuoja
Ir tvinsta upėmis saldaus gardaus nektaro,
Pakyla skristi, leidžiasi prie kojų
Ir nors akimirkai, bet Rojų atidaro.
O kai baltom plaštakėm tyliai nusileisi,
Tave, Gyvenime, vėl rasiu kabantį kaip mažą žalią vaisių.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-05-20 23:54:00
Vaizdingas...gražus :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-05-20 23:34:13
Tas amžinas judėjimas ...Patiko.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-05-20 20:16:08
Labai.... Gyvas ir todėl apsigyveno ir many... ;)
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-05-20 15:21:21
tai šaunuolė...gražu skaityt ir mąstyt...nuostabu :)...man šis eilėraštis kaip atradimas :) pasiimsiu :)ačiū
Vartotojas (-a): topole
Sukurta: 2010-05-20 15:14:00
Koks nuostabus! Tiesiog- urduliuojantis- puikus žodžio atradimas :)