Santrauka:
Rudeniais šaltekšniais priklupęs lašnoju Raudonais punktyrais rudens...
Šaltekšniais nurausta širma kasdienybė,
Šifruoja garsus išdraskytas dangus,
Garuoja graduodamas saulėtą blyksnį
Nušiuręs palečių lietus...
Bandau dar suvokti,
Punktyrais žymėti užslinkusią delčią
Gysločių laukuos. Pajuosta grynuoliai,
Ne auksas – tik varis paženklintas
Naiviai dešifro žodžiu...
Netenka paklaust prisiplakėlio vėjo,
Kur mano malūno sparnai.
Rudeniais šaltekšniais priklupęs lašnoju
Raudonais punktyrais rudens...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): ančių virkdytoja
Sukurta: 2006-03-22 19:27:35
niu, nemėgstu rudenio, bet šituo eiliumi jį man truputį įsiūlino..
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2006-03-22 19:19:25
g r a ž ū s rudens punktyrai...
:-)
Vartotojas (-a): laukimas
Sukurta: 2006-03-22 15:57:29
gerb, skaitytojams galiu paaiškinti, kad kai šaltekšnis noksta tuomet jis nurausta ,tik sunokęs pajuoduoja uogos
Vartotojas (-a): laukimas
Sukurta: 2006-03-22 15:51:23
Mieloji ,Radasta, gerbiu Tamstos nuomonę ,tačiau poetinis šaltekšnis nuo gyvo augalo skiriasi ne tik spalvomis bet pojūčiais,varinių akmenų ilgesiu...