Ant tavo sparnų gyvenu.
Dangus čia arčiau, nei žemė.
Debesų pataluos paukščiai lepinas
Ir saulės spindulius lesa.
Ant tavo sparnų gyvenu.
Ten, žemai – purvas, nelaimės ir pyktis,
Baimė ir neviltis.
Nenoriu matyti
Tos juodai purvinos dėmės
Visatos kampe susigūžusios.
Ant tavo sparnų
Jauku, šviesu ir šilta,
Čia visada pats vidurvasaris
Ir paukščių čiulbėjimas amžinas.
Kartais net pamirštu,
Kad aš – iš ten...
Bet vieną dieną
Persmelkęs baisus nerimas
Virto lediniu skausmu
Ir augo.
Mintys darėsi vis sunkesnės...
---------------------------------------
Krūpteliu. Prakaitu varvantis,
Sunkus lyg akmuo mano kūnas
Virpa ir tąsosi,
Bebaigianti išsisklaidyti naktis
Užmuša sapną
Ir aš lengviau atsidūstu –
Nereikės iš naujo
Skausmingai mokytis gyventi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-05-21 09:56:11
Turėti tokius saugius sparnus-svajonė.
Bet realybė visada greta...
Anonimas
Sukurta: 2010-05-20 12:18:13
Yra ryškių blykstelėjimų, bet gryninčiau, kad liktų branduoliukas. Įtampa sukurta.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2010-05-20 10:57:26
ir man taip būna-pabundu ir gailiuos, kad pabudau,kad vėl realybė,pykčiai,neapykantos,barniai,kažkur žūdynės...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-05-20 09:29:49
labai skausmingai gilus...labai patiko, jei taip būtų galima pasakyti- juk skausmas ir bejėgiškumas negali patikti...
Anonimas
Sukurta: 2010-05-20 08:30:29
Gilus... verčiantis susimąstyti ir dar kartą perskaityti jį, eilėraštis...