Vėl liepa man moja ir kelias vėl veda
į ten, kur gegužio gaiva.
Kur plaukia vėl posmai ir širdys kartoja –
gyva dar, gyva Lietuva.

Seniau, kai dainuodavo mūsų sesutės ,
skambėdavo girios, miškai...
O liepa, liepele, pakviesk dar pabūti
šį vakarą vėl su visais.

Kad širdys virpėtų, kad dainos skambėtų
ir juos atkartotų aidai...
Pavasarį šventą, gegužiui juk lemta,
lyg paukščiams, pakilti aukštai...

Kalbėkite, posmai, nes žvaigždės jau šaukia...
Nulenkime galvas prieš tuos ,
kurie buvo ir kūrė, kurie nesulaukė ,
kai žemė alyvų žieduos...