Nerašau kairio lydžio žvynu į sieną –
Tik išnarpliotą tiesą kartoju tau:
Takeliui aukoji –  delne raukšlę  vieną,
O aš pasiklystu, nors aklai matau.
Nekvėpuoju tavim, tik stabarėju iš lėto –
Taip elgiasi žuvis, į krantą išmesta.
Tavo krantas – gludintų kriauklių nusėtas,
O aš – tik šarvuota uodega ir galva.
Mano aistros – gėlavandeniškai slidžios.
Tu jas kažkada pažinai.
To pažinimo atradimų tau pavydžiu,
Nes vienas velnias žino tik, kokia jinai.
Jinai – tai aš. Galbūt undinė,
Kuri drėkino tavo vienišas naktis.
Su savo metafiziniais buvimais,
Į karstą ateities sukalusi vinis.
Nerašau kairio lydžio žvynu į sieną –
Tik primenu tiesą tau....