Šeštadienis – pati mėgstamiausia mano savaitės diena. Ta proga išsitiesiau minkštoje kėdėje ir, maloniai žiovaudamas, vedžiojau akimis po aukciono pasiūlymus. Kalbant atvirai, jau keletą savaičių ieškojau knygos apie Afrikos kultūrą ar papročius. Nežinau kodėl, bet maniau, kad tai ideali knyga praleisti laisvam laikui terasoje. Išties niekada nebuvau žmogus, degantis troškimu keliauti, išgyventi kokius nors nuotykius ar azartiškus pavojus. Gerai, gerai... Pasakysiu tiesą. Aš – namisėda. Patenkinti? Na, tiek tos. Taigi – knyga. Keletą minučių taip panaršęs knygų skyriuje atradau, iš aprašymo sprendžiant, tikrai išsamią ir įdomią knygą, parašytą kažkokio afrikiečio. Pabandžiau užsisakyti. Kadangi jau buvau užsiregistravęs tinklapyje ir laimėjęs nemažai aukcionų, viską dariau mechaniškai. Po galais! Knyga liko tik viena ir kažkas jau beveik nusipirko ją. Na žinot... Taip dar nėra buvę. Šeštadienio rytą! Pagautas staigaus įniršio pradėjau mikliai rašyti elektroninius laiškus tiek pirkėjui, tiek pardavėjui. Pasityčiojimas. Aš esu šito tinklapio veteranas! Kur pagarba, galų gale?
Čia leisiu sau kuriam laikui nutraukti pasakojimą ir trumpai pristatyti įvykius, kurie vyko po to. Tada aš dar net nežinojau, kad tiek pirkėjas, kurio vardas buvo Maksimas, tiek pardavėjas, vadinantis save Achmedu, taps bene svarbiausi mano bendražygiai, tolimų kraštų link. Patikėkite manimi, tai vyko tartum sapne. Matote, aš tūrėjau jaukią ir, tiesą sakant, kuklią kontorą, Liublianos priemiestyje, Slovėnijoje. Dirbau samdomu detektyvu ir dažniausiai sprendžiau tokias žmonių problemas, kaip dingusių gyvūnų paieškos. Na, kartais į mane kreipdavosi ir keisti mafijozai, norintys pasekti vienus ar kitus konkurentus. Tiesa, būdavo atveju, kai tūrėdavau sekti kokio nepatiklaus vyro žmoną arba atvirkščiai. Tačiau šiaip ar taip – nieko rimto. O čia, matote, man besėdint prie savo darbastalio ir besibylinėjant dėl norimos knygos, pro duris įėjo elegantiškas, bet nemalonų kvapą skleidžiantis vyriškis. Ir čia įvyko lemtingas lūžis mano gyvenime – vyriškis numetė ant mano rašomojo stalo storą įmautę. Vėliau, vos ne už pakarpų įvedė tuos pačius pirkėją ir pardavėją. Vienas iš jų laikė mano turimą knygą. Kad juos kur, net pats išsigandau to garso, kai mano apatinis žandikaulis vožėsi į stalą. Kažkoks įnoringas, inteligentiškų bruožų ir skaudžiai nemalonaus kvapo vyriškis atvedė mano konkurentą, pardavėją, į kurį dėjau visas viltis ir knygą, kurios šiuo momentu troškau užvis labiausiai. A, tiesa, taip pat gavau ir įmautę, kurioje buvo užduotis visiems mums.
               - Dirbu vienas,- išdrįsau išdidžiai pasakyti.
Tačiau niekas manęs neklausė ir jau netrukus, prieš savo valią, gavau du privalomus kompanionus – Maksimą ir Achmedą. Inteligentas, pasivadinęs raudonuoju skorpionu, mandagiai atsisveikinęs išėjo. Po perkūnais, kokia audringa diena! Susijaudinimas tiesiog liejosi per kraštus – pirma tokio mąsto užduotis. Kai atidarėme įmautę, nuostaba patrigubėjo. Joje buvo kelios nuotraukos, įvairūs adresai, kodai... Bet svarbiausia – bilietai į Afriką. Taip pat buvo nurodytas ilgas bei tikslus maršrutas – kur ir kada turime persėsti, kokiu transportu naudotis. Atrodė, kad viskas organizuojama buvo metų metus ir paprasčiausia knyga apie Afriką buvo atskaitos taškas. Būtent ji tūrėjo mus visus suvesti į vieną krūvą. Ir suvedė.
Beanalizuojant dokumentus ir visą įmautės turinį, man staiga kilo mintis, kad prieš važiuojant į Afriką būtų gerai paskaityti apie ją. Tai buvo tiesiog dingstis pirmąjį kartą pakelti ilgai ieškotą knygą. Tačiau džiaugsmas netruko ilgai – knygoje buvo pilna įvairiausių žemėlapių, užrašų, ištraukų, tačiau visos jos, kaip spėjau, afrikiečių kalba. Smerkiamai dėbtelėjau į Achmedą, bet jis tik gūžtelėjo pečiais ir nuleidęs galvą toliau tyrinėjo pluoštelį nuotraukų. Tada netikėtai prisiminiau, kad aš esu namisėda ir kažkur keliauti už savo šalies ribų man – kilpa po kaklu. Bet jau per vėlu. Keliausiu kaip didelis, noriu aš to ar ne...
Kaip ir reikėjo tikėtis, įmautės turinio analizė truko pusdienį. Inteligentas tai žinojo, todėl sąmoningai parinko bilietus. Išvykstam iš Slovėnijos autobusu, kuris važiuos tiesiai į Italiją, paskui, pravažiavus skersai visą šalį – laivu į Tunisą. Galutinis tikslas – Zairas, Kongo upė. Arba, tiksliau, kažkuri jos pakrantė. Tačiau kai atslūgo šokas dėl bilietų ir netikėtos kelionės į Afriką, išgąsčio ir nuostabos banga atsinaujino – užantspauduotame popieriuje, kuriame puikavosi neaišku iš kur atsiradę ir visų mūsų parašai, buvo aiškiai nurodyta, kad mes sutinkame nudaigoti knygos apie Afriką, kurią dabar laikau rankose, autorių. Sužinojęs tai – nualpau. Kiti, matyt, taip pat.