Rasakilos lašais prausiuos,
apgaubęs obelis
baltom drobulėm.

Šnarėdams ajerams,
irkluoju likimu –
šypsausi tau - - -
Neįtiki – juk po pirmų šalnų,
neišmatavę ilgesio skaidrumo,
girgždės galutrobės beržai
ir prunkš žirgai,
taip nesulaukę pilnaties,
įstrigusios kažkur žilvičiuose...

Pavasariu nušvies akis
pakilę vyturiai,
atnešdami arimams raudą,
rytmečiams – vaiskumą,
kad pakylėtų
virš dangaus plakimo...