stebuklas neišbluko
tyla tu sušvitai
ne iš seno atviruko
ne iš atminties ūko
taip netikėtai nelauktai

liūdesio vakaras
įdiržėjusi siela
jazmino nuogas stagaras
skivytai likę vasaros
įsipykęs nemielas

laikrodžiai sudyla
bet laikas niekados
kertėj tamsioj prie atžymos
prie paskutinės valandos
pelytė graužia tylą

sopėdamas glaudžiuos
ištikima vienatvė
tamsoj skurdžioj skaudžioj
žvakelės atspindžiuos
priekaištaujančios akys

apakina mintis
nesusapnuota
kokia baisi keista skirtis
iš nevilties gimstanti viltis
kartus mirksnio mostas

pagela graužatis
sielos nesotina
mintis skaudžias sunkias žarstys
lyg plėnis laikina atmintis
vien širdgėlą aitrina

stebuklas nevaldus
tu kūnas tolima
pasaldintas rudens medus
troškus iliuzinis dangus
karti vienatvės dovana
  
žaidžiu tyla skaudžia
tiktai savim tiktai savim
šienauja žvaigždeles delčia
atšipusiu dalgiu dangaus skliaute
tokia liūdna žvelgi iš taip toli

iš nepasiekiamai toli
toliau nei žvaigždė kurti
galbūt nežemiškam kely
lemtis mums bus dosni
aš nesakau kad ši karti

tiesiu aš ranką bet
nevalingai ji sutrinka
abejonės ją apninka
tarsi laužtas sparnas krinta
užteko žvilgsnio net

vėlei virpa lyg styga
tuo žvilgsniu siela užgauta
narvely pravirkusi staiga
šia amžina aukos liga
nebyli išeinančio rauda