Kartu su lietaus lašeliu iškrisiu į žemę.
Ir slysdama tarp Motinos pirštų švelnių pavirsiu į kelią.

Regėsiu praeinančius, skubančius, raudančius, daina dainuojančius,
Regėsiu visus gyvenimui duoklę aukojančius.

Ant paprasto kelio surasiu jau pamestą tiesą,
ir sąžinę jauno žmogaus mažutę kaip grūdą.

O meilę, kadaise sudužusią melo pavėsy,
surinksiu į dulkes ir akmenis. Ir saugiai padėsiu.

Priimsiu visus.Ir tuos, kur gyvenimo galą
norėtų prieit nuo namų dar bent šimtas žingsnelių.

Pritilusią vakaro tylą suprasiu kaip dainą,
Tik liekant tyloj aš išgirsiu... Ateina.

Tiems, kad žygiuoja keliu ir neranda gyvenimo rakto,
Aš atseikėsiu dalį džiaugsmų ir nuvesiu prie reikiamo tako.

Bet, deja... Aš žmogus. Aš tik mažas didžios begalybės daigelis.
Aš žmogus, kuris trokšta šiandien būt lyg didelis kelias...