Per klystkelių ir abejonių kančią
Ir skaudulį nakties bemiegės,
Keičiu dienas lyg padėvėtą rūbą
Į prasmę - kas taip  sielą žeidžia.

O ji lyg miglose žaltvykslė,
Lyg dykroj paklydusio miražas,
Apsireiškusi tikrovė blyksniu -
Nedegdamas liepsnoja krūmas mažas.

Padėk ant aukuro ir meilės vyną,
Sudegink nuodėmės nektarą svaigų,
Pamiršk naktis visas kurios svaigina,
Pamiršk ir tai, kas tavo sielą teigia.

Ir kai pajusi - jau netekęs visko,
Lyg tas drugys sparnus sudegęs.
Kiek buvo daug ir kiek mažai paliko,
Skaityk, kad būsi paslaptį atskleidęs.

Anokia paslaptis, - žinovas nusijuoks, -
Tikėti viso labo asmeniui tereikia,
Ir skaudžioje netekties šviesoje
Kvatokis, verki, jei gali, dar melskis.  

Maldoje įtikėjęs kalno šventumu,
Kurs siekį aukščiau už prigimtį iškėlė,
Jis lyg girnapusė ant kojų skaudamų,
Neramios kirba vėlei abejonių dėlės.

Tikėjime – prasmė – erškėtis ant galvos,
Kėlės ant kryžiaus prigimtį prikalęs.
Kraujuoja žaizdos tikėjimo kalvoj,
Jas skaudžiai dilgo savivalės vėjai.