Mano gimtoji gūžta – sena pamiškės bakūžė, dar iki šiol pavasariais paskęstanti vyšnių ir alyvų žieduose, padvelkianti kvapniu jazminų aromatu. Čia aš jaučiau begalinę, tylią, švelnią Mamos meilę, kai ji glostytdavo mane dar negimusią. Jaučiau ir baimę bei išgąstį, kai ne kartą į mane, dar negimusį pokario vaiką, buvo įbestas šautuvo vamzdis, kada Mama papilnėjusiu juosmeniu buvo statoma prie sienos... Jaučiau, bet neprisimenu...
Mačiau gimdymo kančios iškankintos, bet laimingos Mamos akis, kai pirmą kartą susitiko mūsų žvilgsniai – juk tiek ilgai vis buvo laukta dukters! Jaučiau nuo darbų pavargusias, bet švelnias jos rankas, kai sūpavo mane. Mačiau laimingą jos šypseną, kai sunkiai pirmą kartą ištariau žodį „mam-ma“ ar kai žengiau pirmą žingsnį. Mačiau, bet neprisimenu...
Mačiau begalinį Mamos rūpestį, apsaugant pulkelį savo vaikų nuo pokario baisumų, okupantų primestos šeimai badmiriavimo naštos ir kitokių negandų. Ji buvo tarsi nematomas gaubtas, priėmęs likimo mums pasiūstus smūgius. Suaižėjęs, suskilinėjęs, bet apsaugojęs vaikus. Žinau, kad tik karo fronto linijos jėga buvo stipresnė už Mamą. Nepadėjo drėgnoje žeminėje savo kūnu džiovinamų vystyklų šiluma ir paskutiniai motinos pieno lašai krūtyse – mažasis broliukas iškeliavo... Mačiau jos tylų rūpestį, pasirenkant mums gyvenimo kelią, žengiant mums svarbius gyvenime žingsnius. Ji visada buvo greta, nors ir būdama toli.
Mačiau ir jos meilę brangiausiam ir vieninteliam jos žmogui – mūsų Tėčiui, kažkada pavergusiam jos širdį puokšte raudonų bijūnų. Gal todėl ji taip puoselėjo savo gėlių darželį, kur rūtos puošė „kasas“ lelijų žiedais, o baltas namų langines glostė vėjo siūbuojamos piliarožės. Bet koks naujas žiedas jai suteikdavo džiaugsmą. Kokia ji buvo laiminga, kai jos darželyje pražydo dar niekur apylinkėje neregėta juodos spalvos tulpė, kurios  svogūnėlį anais, gūdžiais laikais parvežiau iš tolimos komandiruotės. Bet labiausiai ji mėgo bijūnus ir turėjo slaptą mintį – paskutinę savo dieną būt kartu su jais. Deja...
Žinau, kad tokią Mamą mums išrinko Tėtis. Būdamas kaimo muzikantu, jis vos ne dešimtmetį „reguliavo“ šokio trukmę, jei jo išrinktąją šokdindavo potecialus konkurentas. Tėtis, kuriam rūpėjo šeima ir graži sodybos aplinka. Užaugome, neišgirdę jo pakelto balso, nematę šeimos barnių. Mačiau tik jį mosuojantį dalgiu pievoje, kylant vakaro ūkui, mačiau dengiantį stogą, kalantį kūju iki raudonumo įkaitintą geležtę ar kaustantį arklius, kuriuos jis labai mylėjo. Gal ir man arklys yra pats gražiausias ir protingiausias gyvūnas, nes mano vaikystės metai prabėgo tarp arklių – mūsų tvarte buvo laikomi kolūkio arkliai. Ir jodinėti tėtis išmokė, vos tik pramokau vaikščioti... Mačiau ir liūdnas, susimąsčiusias jo akis, kai susėdus šeimynai pietų, didelis senovinis stalas kaskart vis būdavo skurdesnis. Nors jis dirbo ir dirbo. Ir turėjo auksines rankas. Į mūsų namus buvo numinti takeliai iš visų kaimo trobų – kiekvienam reikėjo kažką pataisyti. Tokį aš mačiau savo Tėtį. Ir nors jis buvo stipresnis už amžiaus metų naštą, bet negailestinga lemtis atėmė jam akių šviesą. Daug metų jis nematė žydinčių sodų ir pievų. Tada jo akių šviesa tapo mūsų Mama. Ji visada buvo greta jo. O jos didžiausias rūpestis buvo – neišeiti anksčiau už Tėtį. Deja...Visa tai žinau, mačiau, daug ką prisimenu, daug ko ir ne...
Ankstyvas pavasaris, gana vėsi klinikų palata. Guli Mama visagalio insulto netikėtai parblokšta – bejėgė, bežadė... Kalbamės tik akimis, o  šypseną veide kausto skausmo grimasos. Paverčiau ją ant kito šono ir pasilenkiau, kad gerai apkamšyti iš kitos pusės. Tuo metu išsitraukė iš sijono bliuzelė ir apsinuogino mano nugara. Sukaupusi paskutines savo jėgas, vienintele drebančia ranka, kurią dar šiek tiek valdė, ji pradėjo kamšyti man bliuskutę – kad nesušalčiau, o gal, kad tas švelnus prisilietimas išliktų ilgam... Ligos eigai labai trumpam pagerėjus, didelių pastangų dėka sukepusios lūpos sušnibždėjo vienintelį žodį –„tėtis“. Jai buvo baisu ne dėl savęs, o dėl Tėčio – juk kaip jis be jos? Su pavasario dvelksmu Mama iškeliavo, kai bijūnai jos daržely dar net nežaliavo...Tai buvo paskutiniai mano Mamos rūpestėliai. Visa tai žinau, mačiau, jaučiau, bet tai pamiršti negaliu. Tai nepamirštama...
O Tėtis – tolerantiškas, ramus, nepaprastai geros atminties, išdidžiai susitaikęs su neišvengiama lemtimi,  gegutei kukuojant jam šimtuosius gyvenimo metus, po kelerių metų iškeliavo pas Mamą. Iškeliavo pačiu gražiausiu metų laiku – vyšnioms ir ievoms apsigobus  baltu žiedų nuometu, žydint pievoms. Gal Mama jam nuaudė geltonų pienių kilimą – tokio akinančio laukų ir pievų geltonio,  procesijai vykstant į kapines, aš dar nebuvau regėjusi... Dabar jie vėl kartu.
Taip norėtųsi nuausti jiems gražiausių žiedų taką ir padėkoti už visus rūpesčius. Padėkoti už tai, kad esu ir, kad esu tokia, kokia esu. Deja...