Šypsos pienė pievoj, pagrioviuos,
Šypsena pražydus net asfalte--
Iš po akmenio išsivingiavus vos,
Iš po slenksčio, kad nebūtų šalta
Mums, o po žiemos speigų--
Šypsos pienė, kalbindama žmogų,
Lietų, debesį... Degu, degu
Aš iš meilės po gimtinės stogu--
Kalba pienė, savo žiedeliu
Pamaitinusi kamanę pilką--
Žydi pienė - deivė pakelių,
Tiesdama ant mūsų pėdų saulės šilką,
Šypsos pienė...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-05-13 20:20:07
Puiki šypsenėlė: šildo ryškiai geltonais savo žiedlapėliais.....
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-05-13 18:14:32
Taip ir pamačiau tas pienes visur...gražiai sueiliuota :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-05-13 13:09:02
Puikiai jūs rimuojat. Ir mintis, kuri yra tokia paprasta, įgauna prasmę :)
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2010-05-13 11:29:39
gražu,kai visur ir visiems šypsosi (ir ne tik pienė).Daugiau šypsenų.
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-05-13 11:21:38
Visada laukiu jų pražystant.Tada prasideda vasara man.
O taip gražiai aprašėt jos šypseną. :)
Anonimas
Sukurta: 2010-05-13 10:24:48
Taip ir matau, kaip ant rudens išvargintų, pilkų mūsų pėdų užkloja pienės saulės šilką...
Anonimas
Sukurta: 2010-05-13 10:21:35
taip įtikinamai, kad net pažiūrėjau natūroje kaip šypsosi pienė :)
Vartotojas (-a): topole
Sukurta: 2010-05-13 10:21:13
puiki odė pienei, nes jos dabar iš tiesų pakelia mums nuotaiką, puikiai pienė apdainuota :)