Kiek čia be galo daug kančios ir atgailos namų:
Bokštais, kupolais smingančiais į aukštą dangų,
Bet Atpirkėjas kibo vienišas ir  neramus,
Nes kaltė suvokiama tik per grotuotą langą.

Nėra nuodėmės, klupusiam nereikia atgailos:
Į rojų  grįžo iš tremties Adomas ir Ieva.
Jau be naštos sunkios ir atkarios, bet atgalios
Nuogi ir nekalti, apsvaigę bevaise glamone.

Saulėlydis liepsnoja vitražo stiklo gabaluos:
Čia siekis aukštumos visad eidavo per pačią širdį.
Čia klupusį kaltėj viltis prikels, paguos,
O kaip su jais grotuotose narvuose? Įširdę.

Įstatymų raidėje paversti kaltės verte,
Prievarta į narvus atgailauti uždaryti.
O laisvė pasirodo kartais tokia karti,
Nes Atpirkėjas įstatymų paklodėm uždangstytas.

Dūlėja mūrai, dyla gatvių grįstas grindinys,
Nuo žingsnių slenkstis senka ir kuprojas.
Savivalės, stokoje degančio geismo vedini,
Gimdom savo aš, kurs Niekiu iškerojęs.

Tarsi skaudų antausį tėvui uždrožėm:
Koks netikęs tavo pasaulis sukurtas.
Savo tversim, mums šis pabodo, tikrą besotį,
Bet ne iš Niekio, o iš tavo, Tėve, turtų.

Altoriuje pilkėja Atpirkėjas laiko tėkmėje,
Paauksinta kančia ant bokšto nusilupo.
Pakaks dažų ir aukso nuodėmingoje žemėje,
Bet va, sakyk, ar atgailoje kas nors klupo?

Nerimsta, blaškos, jaučia siela – pergalės neguodžia:
Jau viskas peržengta. Medį ir Kitą nugenėjom.
Iš Niekio išsigimėlį sutvėrėm. Ar jis negožia
Darbų Tvėrėjo, kurio galybei rūmų negailėjom.