Kas paklaidina be purvino kelio,
Be netikšos veidmainio.
Kas bandomis mums baimę gena,
Kur vienas piemuo tik vargšę avelę teturi.

Aš...

Aš - veidmainis! Šaukiu į naktį
Vien sau ir bebalsiai, daugiau niekas negirdi.
Kasdien šoku spektaklį
Pagal savą scenarijų, bet vis tiek bijau nuvilti.

Tave!

Tiesa, kažkada atlydėjai į įsčias
Buvau per tyras, kad gyvenimą išpeikčiau.
Nežinau, ar mano sąmyšis prieš tave ką keičia,
Bet glaudi mane vis arčiau savų pečių.

Ir vėl aš!

O taip! Jaučiuosi supančiotas aitvaro kaspinu,
Kodėl juo, tu neatsakei, juk grandinėm patvariau.
Ne, žinoma, tavęs aš nekaltinu,
- Tu tiesiog dažnai per arti, kad patikėčiau,- tariau.

O tu?

Lyg tarp kitko davei protą ir neuronų mases,
Davei širdį, tuo pačiu ir chaosą.
Leidai suprasti, piemuo galvijo nemes -
Tu tas, su botagu, o aš - balta avis.

Tai mes.

Likimas ir jo įkaitas.