Kai buvau maža, visuomet laukdavau kelionės pas senelį. Aišku, tada man tikrai nerūpėdavo jo sveikata, buto remontas ar ilgi pasisėdėjimai Lapkričio 1-ąją. Puikiai pamenu, kaip įlėkusi vikriai išsisukdavau nuo apkabinimų ir skardžiai sušukdavau: „Seneli, duosi man irisų?“. Mama visad už tai subardavo, sakydavo, kad nemandagu taip elgtis, bet, nuoširdžiai tariant, jos kalbos man buvo nė motais. Man labiau rūpėjo senelis, einantis į svetainę ir iš jos parnešantis saują keturkampių į geltoną su žaliais dobiliukais popierių suvyniotų saldainių. Tada būdavau laimingiausias vaikas – kol jie kalbėdavo apie suaugusiųjų reikalus, aš pasislėpusi (nežinau, kodėl slėpiaus, niekad niekas ir nemėgino jų atimti) mėgaudavaus, kaip pieniška karamelė sulipindavo dantis. Kaip pikta buvo, kai jie neatsiklijuodavo ir reikėdavo laukti, kol saldainis ištirps. Tačiau greitai mažos storuliukės pyktį pakeisdavo laimė – išsilupdavau dar vieną irisiuką ir mikliai dėdavau jį į burną.

Dabar raudonuoju iš gėdos prisiminusi tą įvykį, kai senelį ištiko insultas ir mane nuvežė aplankyti jo į ligoninę. Gerai nepamenu, bet pakeliui mama, matyt, buvo pasakiusi, kad senelis gali mirti ir reikia elgtis labai mandagiai . Tai turbūt itin paveikė mano jautrią širdelę, nes tik įžengusi į palatą, ramiai nuėjau prie senelio lovos ir tyliai tyliai pasakiau: „Seneli, tu nemirk, o kas man daugiau duos irisų?“. Gerai, kad tada jis miegojo ir negirdėjo. O dar geriau, kad patikrinusi jo spintelę, kuri stovėjo prie lovos, radau pilną maišelį tos nuostabios karamelės. Tiesa, nesuvalgiau visų, du palikau seneliui, kad greičiau pagytų.

Vakar ir vėl buvau pas jį. Kadangi man jau aštuoniolika ir drausminti manęs nebereikia, garsiai neberėkiau prašydama saldainių. Pasisveikinau, nusišypsojau, padėjau gėlių. Tik kalbant maldelę pajutau irisų kvapą. Už tai ir būsiu dėkinga seneliui visą gyvenimą – tik dėl jo žinau, kad meilė yra pieniškos karamelės skonio.