Batelis (kažkada buvo baltas) dusliai paliečia pleišėjantį pilką linoleumą. Pirštai įsitempia, grakšti kulkšnis švelniai virpteli ir vėl kyla, sklendžia oru aplink, vėl leidžiasi... Kaskart vienodai grakščiai.

Ranka lyg gulbės sparnu glosto orą, rodos, prisiliečia prie kiekvienos dulkelės, spindinčios prožektoriaus šviesoje. Taip atsargiai, taip švelniai.
Iki pat pirštų galų grožis perbėga ja, prisiliečia prie jautriai virpančių dulkelių ir pagaliau pasiekia mus.

Mes virptelime. Gulbės sparnas glosto.

Batelis (kažkada buvo baltas) dunksteli ant grindų. Atpalaiduoti nuvargę pirštai nusvyra.
Skausmas persmelkia iki pat širdies.

Nebėra nei prožektoriaus, nei dulkelių. Nei mūsų.
Nebėra gulbės sparno.