Jūs nepatikėsit ką aš šiandien mačiau. Taip. Paulių. Pamačius jį lyg praskydau. Kaip tik ėjau gatve su Paula ir pro šalį praėjo Paulius. Pradėjau elgtis kvailai. Žinoma jis pastebėjo ir sustojo, atidžiai pažvelgė į mane pora sekundžių ir nuėjo. Paula manęs paklausė:
- Matei? Šis vaikinukas taip į tave žiūrėjo, juk man atrodė, kad tave suvalgys akimis. Ir jis toks gražus....
- Mačiau...  ir aš jį pažįstu.
- Kaip tai?
- Jis mano geriausios draugės brolis. Matau jį beveik kasdien.
- Kietai čia. Matyt tu jam patinki, nes toks žvilgsnis...
- Nekalbėk nesąmonių. Aš jam tik jo sesers draugė. Ne daugiau. Geriau eime.
Ir nužingsniavom gatve. Vienas dalykas – visiškai nesitikėjau čia Klaipėdoje sutikti Pauliaus. Kita yra tai, kad Paula šiek tiek įkyri. Kalba visokia kvailystes ir aš to nepakenčiu.
Taigi, visas vakaras mieste su Paulos draugužiais, kurie man tikrai nepatinka. Vis kabinėjasi ir žiūri, tyrinėja lyg kokį laboratorinį objektą. Negana to, jos draugeliai mus pradėjo vaišinti sidru, žinoma aš atsisakiau. Nenoriu ką tik atvykusi kristi žemai tetos akivaizdoje. O Paula ne toks jau angelėlis, koks vaizduojasi. Skirtingai nei aš, ji neatsisakė ir išlenkė keletą stiklinių. Be to vienas vaikinas iš Paulos rato vis nesiliauja spoksojęs į mane. Kaip ten jo vardas... velnias. Prieš pusvalandį Paula lyg ir minėjo, o jau spėjau pamiršti. Edvardas? Tomas? Muntis? Ai, atsiminiau – Pijus. Pats vardas visai nieko, bet vaikinas. Atrodo gyvena visai kitame pasaulyje. Nors ką norėsi iš menininko. Daugelis mano pažįstamų sako, kad menininkai nesirūpina savo išvaizda nors šis vaikinas beveik saldainiukas (šitaip mano Paula). Visą laiką kol čia esu (1val. )  jis žiūri į mane arba kažką rašo į užrašus. Keistuolis.
- Ei, Ugne, gal norėtum vykti su mumis prie jūros? Būtų smagu. Saulėlydis, jūra, giedras vakaro dangus ir daug kompanijos. Tai kaip? – paklausė vienas iš Paulos draugų.
- Tai kad nesu didelė jūros mėgėja. Ir be to nežinau ar pasiėmiau maudynėms reikiamus drabužius, - atsakiau ir suvaidinau, kad man labai gaila, nors iš tikro visiškai neturėjau noro su krūva nepažįstamų vaikinų traukti į nepažįstamą vietą.
- Aš galėčiau paskolinti savo. Juk ne vieną turiu, - greitai  įsiterpė Paula.
Paula sudaužė visas mano viltis pasilikti pas tetą. Dabar jau niekaip neišsisuksiu.
- Tai kaip Ugnele? – meiliu balseliu pasiteiravo Maksas.
- Kur dingsiu. Teks eiti.
- Štai kur entuzijazmas, - apsidžiaugė Paula.
Prisipažinsiu nesu gera plaukikė, nes visada nemėgau vandens. Net ir tada kai aš, Gabija ir net Paulius ėjome maudytis aš prasėdėjau prie kranto. Nežinau kodėl, bet bijau. Tą pačią maudynių dieną Gabija mane įstūmė į vandenį iš nugaros. Aš įkritau. Iškart pajutau, kad ten gilu ir labai išsigandau, kad man jau galas. Bet tada į vandenį  šoko Paulius ir mane išgelbėjo. Gaila, nedarė dirbtinio kvėpavimo, nes nebuvau be sąmonės. Po to Gabija daugiau manęs į vandenį nestumdė.
- Apie ką mąstai? – pasiteiravo manęs Paula, kai jau buvo sugrįžusios namo.
- Ai, tiesiog užsigalvojau ir tiek.
- Imk pasimatuok, - ir padavė man į rankas dviejų dalių, žydros spalvos maudymosi kostiumėlį.
Su dideliu nenoru pasiėmiau kostiumėlį ir nuėjau į vonią. To labiausiai ir bijojau. Tas kostiumėlis tiko lyg pasiūtas.
- Tinka? – pasiteiravo Paula.
- Taip.
- Tada išlįsk ir pasirodyk... Vau. Tikrai gerai atrodo. Tada tau tiks ir mano rūbai...
- Ką tuo nori pasakyti? Nepatinka manieji?  - aš pradėjau nejuokais pykti.
- Nenoriu tavęs įžeisti, bet kada paskutinįjį karta naujinai savo garderobą? Nes šitie rūbai ... jie...
- Kas ?
- Didelio įspūdžio nedaro. Rodos gyventum kokiam užkampį...
- Aš ir gyvenu kaip tu vadini – užkampyje! Pas mane miestelyje nėra prašmatnių parduotuvių,  na ir kas. Bet tau nereiktų kabinėtis prie mano rūbų. Man gana. Niekur aš neisiu. Gali viena eit ir būt su savo draugais. Man bus gerai ir čia. Tavo kompanija man nekelia didelio pasitikėjimo.
Tada atsisėdau ant krėslo ir sukryžiavau rankas. Šitaip atsisėsdavau tik tada kai reikšdavau didelį nepasitenkinimą. O dabar taip ir buvo. Iš vis. Visas šitas  atostogų Klaipėdoje, reikalas man nepatiko. Aš manau, kad mama turėjo slaptų ketinimų mane čia išsiųsdama.
- Ugne, tik nesakyk, kad tu rimtai ruošiesi sėdėti namuose su mano motina? Juk ji gryna nuoboda.
- Gal ji ir nuoboda, kaip tu sakai, bet ji visgi mano teta, - bandžiau teisinti tetą.
- O tu mano pusseserė. Šiandien prie jūros rengiamas toks vakarėlis... vasaros sezono atidarymas, o tu nenori eit? Juk ten susirinks daugiau nei pusė Klaipėdos jaunimo.
Nors ir kaip prieštaravau, bet Paula pasiekė savo. Ji net tetą nuteikė prieš mane. Aš pradedu nekesti šių atostogų. Beje, buvau pamiršus. Baigėsi mokslo metai ir mano matematika pagerėjo išėjo net šeši. Mama buvo be galo patenkinta. Gerai, kad ji nežino tikros šio pažymio priežasties. Šiemet per matematiką sėdėjau su Aivaru visus metus ir jam tik pabaigoje pagailo manęs. Pamatęs, kad nieko nebus jis man   duodavo viską nusirašyti per kontrolinius ir galiausiai keli dešimt padėjo man pakilti iki šešių. Mamai aš to sakyti tikrai neketinu.
- Ugne, leiskis  žemyn, - vis ragino Paula.
Viršuje suskambo mano telefonas. Aš lyg kulka nulėkiau prie jo. Man skambino Gabija. Man net nuotaika pasitaisė.
- Ugne, aš taip tavęs pasiilgau. Nors išvažiavau tik šiandien, bet tavęs trūksta.
- Aš tavęs taip pat pasiilgau, - nuoširdžiai prisipažinau.
- Nepatikėsi, net mano brolis išvažiavo. Į KLAIPĖDĄ!!!
- Žinau, kažkaip netyčia buvau jį sutikus gatvėje. Jis net nepasisveikino.
- Mulkis... Kaip Gražuoliukai? – Pasiteiravo Gabija.
- Beveik tas pats kas ir pas mus. Tik čia jų daug daugiau.
- Ugne, ar ateisi pagaliau? Man jau nusibodo laukti!!! – iš apačios pasigirdo suirzęs Paulos balsas.
- Turiu baigti. Viso Gabi.
- Viso Ugne.