.
Tu buvai… Ir tai yra tiesa tik todėl, kad esu aš.
Ar tu buvai Mano? Taip. Ir tik todėl, kad taip sako Mama, kai elgiuosi lengvabūdiškai ir savanaudiškai... Mama aš tikiu.
Ar tu buvai mano tėtis? Ne... Nes niekados nesu ištarusi šio žodžio, įsigilindama į jo prasmę. Esu įsitikinusi, kad tėčiai turi būti matomi, apčiuopiami, girdimi, artimi, jaučiami, mylimi ir(ar) mylintys...
Taigi: tu nebuvai mano tėtis. Kai lankiau vaikų darželį, aš net nepastebėjau, kad tėčiai iš viso egzistuoja: į Senelio Šalčio gerų vaikų apdovanojimų ceremonijas sugužėdavo dažniausiai mamos ir seneliai. Kovo aštuntąją „Žibuoklėm pražydusiems šlaitams“ su ašaromis akyse pritardavo taipogi mamos ir dar močiutės. Tik Leninui drebančiais vaikiškais balseliais deklamuojamų posmų ateidavo pasiklausyti keletas ūsuočių. Tuomet man atrodė, kad į balandžio dvidešimt antrosios šventę įžengia pasiuntiniai to didžiojo mūsų vado, kurio portretai pagarbiai kabojo ne tik vaikų darželio salėje, bet ir trimetukų vaikų grupėje ant sienos pačioje labiausiai matomoje vietoje. Lenininės šventės būdavo ypatingos visiems. Man (ne išimtis) irgi – dėl tų „pasiuntinių“. Naujametinio karnavalo finalas metams bėgant – tapo nuspėjamu: net jeigu ir buvai ne itin geras vaikas – dovaną gausi. Tačiau pagal kokius kriterijus atsirinkdavo Lenino pasiuntiniai vaikus, su kuriais po šventės švytėdami eidavo vakarieniauti į „Nykštuko“ kavinę kitapus gatvės? Atrinkta nebuvau nei trejų, nei ketverių... Penkerių jau supratau, kad didysis vadas man neatsiųs pasiuntinio. Todėl lioviausi būti „gera mergaite“. Dariau pašėlusius dalykus, siautėjau kaip berniokas, šokinėjau per grupės langą į gatvę ir ramiai su purvinomis šlepetėmis vėl įsliūkindavau per lauko duris atgalios į grupę. Pietų pogulio ramybę patyriau ir tualete, ir net vedėjos kabinete. Šešerių metų beprotiškai norėjau susirgti ir nedalyvauti Lenino gimtadienyje. Septynerių – svajonė susirgti beveik išsipildė. „Beveik“ – nes atsidūriau ligoninėje, tačiau tai buvo planinė operacija – anginos iškrapštimas... Anginą pašalino, bet likau „velnių priėdus“.  Už  kai kuriuos „zbitkus“ nuo Mamos gaudavau pylos, arba dar blogiau ilgą moralą, kuriame buvo minimas žodis „TĖVAS“ be ryškaus vaizdinio (tavo realus paveikslas buvo toks blankus, kaip rūke pasiklydęs ežiukas iš animacinio filmo, kurio nemėgau)  – tai kirsdavo lyg rimbu per širdelę (juk ją tai turėjau tavo dėka, nes tu buvai).
Dabartiniais laikais visos atžalos vos išmokusios kalbėti, jau iššvepluoja „Vaiko teisės“... Taigi, ką tu galėtum pasakyti apie mano, kaip vaiko, teisę: augti šeimoje? Aš gyvenau pasaulyje, kuriame neegzistavo barzdaskutės, įrankių dėžės, žvejybos ir medžioklės rakandai. Mano vaikystė neužuodė vyriško losjono kvapo, o televizoriuje nebėgiojo futbolistai ir neūžė bolidų varikliai. Įpratau klausytis įkyraus vandens lašelių caksėjimo iš čiaupo. Daugybę valandų praleisdavau už durų, bekankindama užspringusį raktą spynoje... Į mane nusitaikę susmigdavo šimtai žvilgsnių ir tik dėl to, kad pažinčiai su supančia aplinka ištiesdavau kairę ranką.  Mano vasaros būdavo stebėtinai trumpos, nes byrantys kalendoriaus lapeliai neįskaičiuodavo stebuklingo pirmojo birželio sekmadienio. Aš neįsivaizdavau, kaip atrodo žolė su mažų vabalėlių šalimi, žvelgiant į ją žemyn atstumu per ištiestas aukštyn vyriškas rankas, kurios be to įspūdingo buvimo tarp dangaus ir žemės, suteikia neapsakomą saugumą, tvirtai laikydamos vaikišką skrydį, kuriam būdingas džiaugsmingas krykštavimas. Aš niekada taip ir neišmatavau, kokį plotą vaikiškas delnukas užima tėviškoje plaštakoje. Aš netgi nebuvau tikra, ar vyriškiems batraiščiams būdingas užrišimas kaspinėliu. Baubas, kolei jo neišaugau, tūnojo po mano lova ir, nakčia išlindęs, kvėpuodavo man į kaktą. Kodėl tu nebuvai mano tėtis, turintis galią vien savo buvimu išnaikinti baimes, padėti susigyventi su kairiarankiškumu bei kovoti su vėjaraupiais ir bronchitais?
Tu palikai man Mamą, kuri dirbo kaip jautis (tikrąją to žodžio prasme) ir  vyresnę sesę, kuri mane skriaudė (na taip vadinau jos žodinę ir veiksminę atsakomąją reakciją į manąją), nes aš pati taip sudėliodavau aplinkybes, kad nieko kito jai nelikdavo... Mačiau ir girdėjau kaip skausmingai barzdočių ir ūsuočių buvo baudžiami kiemo draugai, kuriuos įtraukdavau į virtinę nemalonumų. O kad tu žinotum, koks aplinkui vyravo griežtas sovietinis auklėjimo metodas: augančios asmenybės elgesio normoms skiepyti ir vertybėms formuoti... Mano šeima – Mama ir sesė, kuri tik kvaksėdavo, kai Mamai atimdavo jėgas nuo eilinio bandymo mane perauklėti, nė iš tolo neprilygo toms šeimoms ir ypač – „šeimų galvoms“ kurie naudojo šį metodą. Mano laki vaizduotė sukūrė naują Baubą, kuris kartais apsigyvendavo už daugybės durų, bet jo niekada nebūdavo nei mano palovyje, nei mano kambary, nei mano sapnuose. Taigi jau tada pamaniau: gal ir nėra jau taip blogai, kad aš neturiu tėčio. Supranti, ką noriu pasakyti? Kad man pasisekė, jog tavęs nėra?
Jau pradinėje klasėje drąsiai dėjau brūkšnius visur, kur buvo žodis „Tėvas“. Visose anketose atskleisdavau šią savo paslaptį, nors jose tebuvo prašoma „duomenų apie tėvus ir jų darbovietes“. Kaip aš jaučiausi, viešindama tam laikmečiui gėdingą tiesą apie save: „augu nepilnoje šeimoje“? Atvirai atsakysiu: kartais sugeldavo po krūtinkauliu... Bet tik akimirką, kuomet sugaudavau bendraamžių ar suaugusiųjų paniekinamą su gailesčio proveržiais žvilgsnį ar repliką. Nuo manęs jie nuvarvėdavo, kaip nuo žąsies vanduo... Tik ugnimi degdavo skruostai... Jaučiausi didvyre tame negailestingame laikmetyje, nes savo tėčio nebuvimo neteisinau tuo, kad jis kosmonautas ar bent jau tolimųjų reisų vairuotojas... Tuometinėje visuomenėje vyravo nuostata: kiekvienoje šeimoje privalo būti mama, tėtis ir vaikai... Taip jau susiklostė, kad Lietuvėlėje iki XX amžiaus antros pusės šeima buvo traktuojama kaip socialinė ūkinė bendruomenė. Šeima buvo įrankis, skirtas finansinių resursų kaupimui, socialinio statuso įtvirtinimui ir perdavimui. Taigi šviesų rytojų galėjo ir turėjo teisę kurti komunaliniuose ar kooperatiniuose kubeliuose gyvenančios tik tokios „šeimos – įrankiai“. Kartais iš gretimo kaimyninio buto mano klausą suvirpindavo atskriejęs vaikų verksmas, lydimas vyriško griaustinio bei dūžtančios stiklinės taros skambesio. Tepaspringsta jie „šviesiu rytojum“ – galvodavau tuomet, nes šiandien aš laimingesnė už savo metais jaunesnę kaimynę mergaitę. Gerai, kad jos tėtis nėra mano tėtis ir dar geriau, kad tu nesi mano tėtis.
Tu pasiklydai nuotraukų albume: tame raudoname, barchatinio audinio viršeliu. Pirmajame lape priglaudęs galvą prie mamos balto nuometo, tu dar taip arti jos ir netgi aš galiu jausti, kaip arti manęs dėl mudviejų panašumo: tavo akių forma, blakstienų riestukai, šviesūs plaukai, turi lygiai tokią pačią nosytę ir lūpų linkį... Mums abiems Dievulis įdėjo burną atvirkščiai: lūpų kampučius nukreipęs žemyn... Aš retai šypsausi, o kai šypsausi – niekas tuo netiki, nes lūpos taip ir neišlinksta kaip vaikiškuose piešinėliuose nupieštų lelių burnytės. Spėju, ne –  esu įsitikinusi, kad nuotraukoje – tu laimingas... Nes taip atrodau aš, kai būnu laiminga. Daugybė nuotraukų su laimingu tėčiu, kuris drauge su Mama sukūrė šeimą tam, kad būtų laimingi į pasaulį ateisiantys jų vaikai. Cha... Laimingas tėtis slepiasi nuotraukų albume. Apie pilnatvės laimę mūsų (visuomenės standartų neatitinkanti) šeima niekada nekalbėjo. Mes, metams bėgant, tiesiog buvome laimingi pagal savo susikurtą Laimės receptą. Tu nebuvai mano tėtis, bet tu buvai. Kažkur ėjai, su kažkuo kalbėjaisi. Netgi atsiųsdavai trumpus vienodo informacinio turinio laiškelius (oras toks, bobutė dar kruta, kaip mokslai?) kartą per trejetą mėnesių, bet niekad per daugybę metų taip ir nepasveikinai manęs gimtadienio proga. Mudviejų laiškai blaškėsi laike pirmyn ir atgal, nes jie buvo skirti besieliams adresatams. Tu nebuvai mano tėtis.
Po rašomojo stalo stiklu užkišau judviejų su Mama nuotrauką. Kuomet matematinės formulės pernelyg apsunkindavo galvą, žvelgdavau į ją. Nuotrauka buvo bespalvė praeitis, kurioje aš dar neegzistavau. Koks tu buvai tuomet? Mama apie tave pasakojo tik tiek, kad net vaizduotėje nesugebėjau juodai – baltai fotografo užfiksuotai akimirkai įpūsti atspalvio. Tu pats įrengei fotolaboratoriją namuose... Mano vaikystės albumas prisipildė pūstažandės mergytės nuotraukų: ant Mamos rankų, sesės glėby, medinėje grotuotoje lovelėje, šalia pliušinio meškučio, su diedukais. Ši mergytė nei vienoje nuotraukoje neturėjo tėčio, kuris ją laikytų ant rankų, suptų, glaustų... Nes tik tu galėjai pasirūpinti, kad būtų profesionaliai užfiksuotos tos mano kūdikystės akimirkos, kurių gyvai niekuomet neprisiminsiu. Ir dar žinau, kad buvai menininkas: tapei paveikslus ir drožinėjai iš medžio... Genetiškai perdavei man dovaną –  galimybę kurti. Ir palikai nenuginčijamą tiesą, jog buvai...
Bent kartą metuose aš su seserim nuvykdavome aplankyti bobutės. Tavo mama skarelės kampučiu braukdavo nepaklusnią ašarėlę, ne laiku išriedėjusią... Dabar žinau, kad tokios neklusnios būna ilgesio ašaros... Tokia diena jai virsdavo didžiausia švente: ji aprodydavo savo gėlių darželį – patį gražiausią ir labiausia išpuoselėtą visame miestelyje, ji kepdavo sausblynius širdelinėj keptuvėj, ji laikydavo mus apkabinusi, ji glostydavo raukšlėtu delnu sesers storas juosmenį siekiančias kasas, ji bučiuodavo mano kaktą ir parimusi žiūrėdavo drėgnomis akimis, kaip mes kertame vaikyste kvepiančius blynus, mirkydamos juos spirgučių padaže. Jos drobinėje prijuostėje buvo įaustos pasakos, neužklupdavo audros, nelydavo lietūs, dingdavo skausmas, gijo žaizdos, džiuvo ašarytės, sunokdavo pirmosios saldžiausios žemuogės, kvepėjo ananasiniai obuoliai, žydėjo raganės, garavo mėtų arbata... Ir ji niekada nepamiršo tokios mūsų vaikystės, kokios aš neprisiminiau... Ši mano vaikystės dalis gal pasislėpė nuotraukų albume, tik kitame – žaliu dirbtinės odos viršeliu? Penkiolika metų aš su seserim ieškojau pasiklydusio, dingusio tėčio, tačiau mūsų laukdavo tik tavo mama, ji žinojo mūsų vardus ir jų nepainiojo (kartą tu manęs paklausei: „o tu – čia kuri?“), mūsų gimtadienių datas, melsdavosi už mus (kai norėjau pasimelsti už ją per josios laidotuves, radau mudviejų nuotraukėlę jos maldaknygėje). Ji buvo mūsų bobutė. Ji neturėjo įsižeisti ar jaustis kalta, kai užduodavau klausimą: „Kur jis?“ „Jis namie?“ „Jis“ buvai tu – tik šaltas, bejausmis įvardis... Tu kaltas, kad nebuvai tėtis.
Tu kaltas, kad mano vaikystė prasidėjo ir baigėsi sesers išaugtuose drabužiuose, dalinant vieną šokoladinį saldainį į tris lygias dalis. Tu kaltas, kad neišgirdai, kokį krištolinį skambesį netikėtai įgauna tariamas mano vardas, skelbiant Vilniaus miesto Jaunųjų literatų konkurso nugalėtoją. Tu kaltas, kad neįteikei puokštės, kuomet aš laikiau savo rankose mokslų baigimo diplomą: pirmąjį, antrąjį, trečiąjį... Tu kaltas, kad tavęs nebuvo, kuomet nuaidėjo Mendelsono  maršas baltai lyg gulbė nuotakai, kurios prie altoriaus nepalydėjo niekas, nes ji savo gyvenime išmoko kiekvieną svarbų žingsnį žengti pati. Neskausmingai atsisveikinau su pavardės šaknimi – nereikalinga, nesugyvenama, nesudvasinta, iš tavęs paveldėta palikimo dalimi. Tu kaltas, kad statydama savo šeimyninę tvirtovę, aš neturėjau tavo architektūrinių brėžinių.  Tu kaltas, kad tavo anūkų žodynuose neapsigyveno senelis... Tu kaltas, kad, kuomet tave pasišaukė Dievas, šalia nebuvo nieko...
Kai tu nebuvai tėčiu,  aš užaugau...
Akina mėlynumas našlaičių. Gal tokios spalvos buvo tavo akys? Delnu nubraukiu spyglius nuo juodo marmuro... Atsitiesiu, išgirdusi žingsnius, aukštaitišką „labų dienų“ ir savo vardą... Senolė, kurią tu pažinojai, atpažįsta mane, nesupainiojusi manęs su seserim... Atspėjo? Nemanau... Taip yra todėl, kad kai kurie žmonės, net nebūdami nuolatos šalia, retkarčiais prasilenkdami, geba trumpam sustoti... Kodėl tu negalėjai nors stabtelėti? Gal nuo našlaičių mėlynumo  akyse pradeda raibuliuoti... Uždegu žvakelę. Žvilgsnį prikausto 2005 metai... Šiandien, prabėgus penkeriems tavo visiškos nebūties metams, noriu padėkoti:
„Ačiū tau nors už tai, kad buvai tiek, nes tik todėl aš esu dukra mamai, mama dukrai, sesuo, draugė, pažįstama, mylima, mylinti ir... mokanti atleisti...“