Jis išgirdo, "ji mirė". Stabtelėjo laiptinėj. Rankose iškart pajuto juodos duonos kepalo ir pieno pakelių svorį. Su vis kylančiu jauduliu, baikščiai apsidairė. Tarytum pirmąkart pastebėjo pasvirusį, apipjaustytą turėklą, sutrūkinėjusius, nešvarius laiptus. Norėjosi prisėsti ir atsipūsti. Staiga pajuto keistą kvapą ir sunerimęs vėl žvilgtelėjo į laiptus. Kai kur mėtėsi eglių šakelės. Bakstelėjo bato galu į jas ir tuoj dar labiau pakvipo. Pamažėle ėmė lipti į viršų. Eglišakių vis daugėjo. Kur jos pasibaigė, buvo praviros durys. Nuo jų sklido kitas, slogus kvapas. Vėl kažkas pakartojo: "ji mirė". Jis dirstelėjo ten. Maža, pasimetusi senutė ištirpo kambario prietemoj. Ir tuoj, ar nuo to kvapo, ar prietemos, ar nuo senutės norėjosi grįžti aukštu žemiau. Bet ne, nusprendęs, kad tai tik dėl smalsumo, nieko daugiau, įėjo toliau į kambarį. Senutę pastebėjo tarp žmonių su tarsi suglamžytais veidais. Ji su gražiomis akimis, paskendusiomis raukšlėse, tiesiog kvietė prieiti. Senutė stovėjo šalia mirusios. Toje žmonių spūstyje jis suprato, jog ji mirusios motina. Senutė skabė gelsvas žvakių liepsneles ir vis vapėjo: "ji mirė, ji mirė".
  Moteris, gyvenusi vienu aukštu aukščiau, gulėjo karste aprengta baltais rūbais. Jos veidas nustebino, tiesiog pritrenkė, atrodė kaip gyvas. Ir gražus. Taip, taip - gražus. Tos minties jis nebegalėjo atsikratyti. Ir dar kažkoks jausmas staiga užplūdo vidų. Ir išgąsdino! Greičiau namo, kuo toliau nuo čia, nuo "to" jausmo. Kvailystė! Kokia baisi mintis. Jis pamilo mirusią!
   - Dar vienas atsivilko, - smigtelėjo žmogaus pyktis. - Tokie ją ir nuvarė į kapus.
   - Ne, jis ne toks. Jis vienu aukštu žemiau gyvena, - gynė kitas žmogus.
   - Žinau ir tokius, - nenusileido pirmasis.
   Norėjosi atsisukti, paaiškinti jiems, pasiginčyti, kad jis tikrai ne toks, tačiau pasidarė pikta, apmaudu. Ką blogo jis jiems padarė? Ko prikibo? Negalėjo užeiti?.. Staiga suprato, jog mąsto ne apie tai, ką jautė. Vėl sugrįžo mintis, jog įsimylėjo. Ne, ne tą  anksčiau vaikščiojusią, kalbėjusią, šypsojusią, o mirusią, ramiai gulinčią sukryžiuotomis rankomis. Įsimylėjo - žodis kaip skausmas.
   Gal jis nebenorėjo nulipti auštu žemiau, suvalgyti riekę juodos duonos, išgerti pieno stiklinę, paplepėti su žmona. Toliau braižyti užsigulėjusį prozektoriumo projektą. Gal jis norėjo su ja, mirusia, lyg pakalbėti ir išsiaiškinti, kas čia su juo darosi. Gal jo nebepatenkino gyvenimas, kurį atsitempė iš aukšto žemiau.
   "Tu galvoji, kad dukrelę išvežiau į kaimą todėl, jog vasara? Aš tiesiog pajutau, kad kažkas negerai; virš mūsų susitvenkė kažkoks debesis ir žada užgriūti negailestinga kruša; po jos tarp mūsų nieko neliks; kažkokia būtinybė vienas kitam; po kurios atsiras dar vienas vaikas ir tuo pačiu - dar vienas debesis, laukdamas savo eilės prapliupti... Mūsų vaikas mums "maišo, trukdo, neleidžia" gyventi maloniau, patogiau... Dukra vis tiek turės grįžti namo, ir ką, vėl reikės laukti kitos vasaros? Ar kito debesies? Tu nieko daugiau nematai, tik savo tą prozektoriumo projektą. Tiksliau, kaip jiems, mirusiems, lyg tai svarbu, būtų geriau. Jo niekada tu neužbaigsi. Juk negali pabaigti mirties. Ji arba yra, arba ne..."
   Jis pajuto, kad kažkas stovėjo šalia ir grabaliojo apie pirkinius. Pasisuko ir pamatė akyse norą pagelbėti:
   - Padėtum kur, visgi svoris.
   - Man nesunku, - pasakė mažai, pasimetusiai senutei. - O gal iš tikrųjų, kur nors.
   Prasiskverbė pro žmones ir, dėdamas pirkinius po palange, pastebėjo vis praviras duris. Prie jų buvo žymiai šviesiau ir paprasčiau: nėra senutės, nėra žmonių, nėra mirusios, nėra jo... Jeigu nueitų, taptu laisvu nuo tų minčių rato, kuriame sukosi. Tik keletą žingsnelių...
   - Jūs kur? Kas jūs toks?
   - Iš ten, - ir parodė pirštu į grindis.
   - Keistuolis.
   Jį atvedė atgal prie karsto senutė, kaip mažą vaiką į kampą, ir liepė stovėti tiesiai, ramiai, nesisukinėti, nesižvalgyti.
   "Vis dėlto jos veidas gražus. Gali grožėtis toliau. Gali mylėti toliau. Tos meilės iš tavęs neatims... Ne, tikrai keistuolis. Tiksliau - kvailys! Tu negali sukapoti karsto, atverti langų ir pro juos išmesti vainikus, gėles, žmones su suglamžytais veidais. Tu negali sunaikinti to, kas yra. Todėl myli, tik mirusią. Kvaily! - lavoną! To niekad niekam nėra buvę. Tu pats išsigalvojai, bebraižydamas tą prozektoriumo projektą ir negalėdamas negalvoti apie mirtį. Iš tavęs kažkas pasijuokė, atvydamas į apytamsį kambarį. Pasijuokė, jis dabar sotus, o tu - laisvas. Gali mauti namo ir viską prisiminti, kaip sapną. Nuėjęs į darbą galėsi visiem papasakoti, kaip anekdotą, ir jie žvengs susiriesdami. Tu pamažėle, bet vis tiek priprasi ir kaip prie anekdoto, o po kelių metų tarškėsi su žmonėmis kada panorėsi ir jau pats kartu su jais žvengsi susiriesdamas. Juk viskas taip paprasta - tu negali įsimylėti lavono. Per žiauriai skamba? Gerai - negali įsimylėti mirusios moters..."
   Jis pasilenkė ir pabučiavo mirusiosios šaltas lūpas. Tai mylimosios lūpos, pagalvojo. Pasiėmė pirkinius, kuriuos senutė buvo spėjusi sukrauti į šaldytuvą, ir nuėjo pro praviras duris. Leidosi laiptais, jausdamas kiekvieną pakopą, skaičiuodamas jas. Namuose atsiriekė juodos duonos, prisipylė puoduką pieno, paskui paplepėjo su žmona, vėliau kibo į projektą, o kažkas vis buvo šalia ir toliau kalbėjosi su balta mirtimi.