I

Kas tu, ankstyvas saulės spinduly,
Išlaisvinęs mane iš sapno geliančios nelaisvės?
Ar tu lydėsi dienovidžio darbų keliu,
Ar tik lange šviesos žaltvykslėm suspindėsi
Ir paliksi mane prie aukšto kasdienybės slenksčio?

Seniai žinau – dar laukia kelias
Ir sutemoj, ir vasaros ugny,
Ir tas ankstyvas rytmečio vilties vaikelis
Kelionėn išskuba toli.

II

Manęs tu vėlei lauki,
Bičiuli vakari ilgesy,
Juodom mąsliom akim,
Sunkias rankas sunėręs ant krūtinės.
Žvelgi tu man į veidą
Ir be žodžių klausinėji,
Kam dieną dovanojau,
Kam iš plačios nerimo lankos
Nuskyniau žydrą vilties gėlę?
O kai į langą rytmetys pabeldė,
Dar kartą pažvelgei man į akis
Ir tarei: jau į kelionę metas,
Paliki dienai atviras duris...

III

Regėjos ilgas kelias
Per miestus, viensėdžius,
Nutolstančius laukus, šilojus.
Ir daug kas rodės nauja, neregėta,
Ir daug kas tolydžio kartojos.
O dienos, dienos baltaburės,
Per laiko šėlstančias marias
Tolyn nuneša mane.
Ašai vis stoviu kryžkelių dvejonėj,
Ir viskas nuo manęs negrįžtamai nutolsta.
Bet vėlei tiesias kelias –
Į rytmetį,
Į mintį,
Į tave...