Gyvena jis toli nuo miestų, kaimų. Gyvena vienas, tarsi aprištas miško juosta; senas tas miškas, prikimštas, ir senų, storų eglių, pušų. Žmonės jo nemėgsta: per daug jame niūrumo, lyg primenančio praeitį; juolab raisto, vėpsančio vidury miško, lyg didelė seno žmogaus akis. Nors ir bjaurus tas vėpsantis raistas, vis dėlto Palemonas jį myli. Tarsi žmogų. Tarsi lyg ir save. Tarsi daugiau ir nebėra ką. Tačiau vis vien, kiekvieną pavasarį, tarytum laiko laikrodis, Palemonas atvyksta iš miesto. Prasibrovęs lig raisto, išpučia žandus, mėkso sudribęs, tarsi kieno nors suminkytas.
   Tai va, šiemet vyras pribuvęs ne alsuoja, o kriokia. Skamba visas raistas; skamba ir pamiškė, kur buką nosį į purvą įbedusi, kėpso alyvuota mašina. Kol kas tyli kaip paminklas.
   Pailsėjęs ir atsipūtęs, Palemonas sako:
   - Sveikas, senasis raiste!
   Tąsiu vandens paviršiumi kliukteli tiršta bangelė. Vyrui pasirodė, tarsi atodūsis. Tarsi sunku raistui kalbėti.
   Tada vyras sako:
   - Nebeilgai mums gyventi. Tave baigia suėsti melioracija, mane vėžys.
   Vapnybė tyli, nė menkiausios bangelės, tarsi raukšlės.
   " Aš skundžiuosi; niekas nemėgsta dejonių; ir raistas"
   Patylėsiu, nusprendžia Palemonas. Geriau įsižiūri į raisto akį. Tarsi mažesnė, suraukta žolių, kemsynų, krūmokšnių; jie jauni, liauni, trykštantys gyvybe, ir nesigailėdami užsirioglino ant akies. Bjauru ir baisu, mąsto Palemonas. Jie žudo raistą. Drasko akį, lyg ji nejustų skausmo, netekties; būtų, lyg kokia plėmė. Tarsi ir nebebūtų, tarsi jau miręs raistas. Beliko gal žolėm, krūmams, kemsynams palaidoti.
   Palemonas prieina prie pat raisto, užsiropščia ant kraštutinio kupsto. Toliau pliuško tirštas, rusvas skystis. Šoktelėtų į jį ir nebeišsikapanotų.
   "Gal raistas neleistų nusižudyti? Gal išmestų atgal ant kokio kupsto? Jei vėl pabandytų, vėl ant kupsto?"
   Palemonas nenori šoktelt į priekį. Nenori, nors jį ir ėda vėžys. Vyrui tiesiog pasidaro silpna; jis ieško, kur pritūpti, gal net prigulti, tačiau aplink šlapia, niūru, kupstai minkšti, glitūs, nejaukūs. Tad ir belieka stovėti ir žiūrėti į raistą. Dar kartą Palemonas pagalvoja apie šoktelėjimą į priekį. Ir nuo pagalvojimo panoro juoktis; tarsi mintis apie šoktelėjimą į priekį - juokinga. Tai nėra panašu į išprotėjimą, todėl Palemonas juokiasi. Tiesiog kvailas juokas.
   Tačiau juokas, tarsi kažką lyg pavogia iš vidaus; Palemonas pasigenda to kažko tyliai išsliuogusio iš kūno. Ir jo labai ima trūkti.
   Dangui prasiskaido debesys. Švystelėja saulės spinduliai. Jie atkakliai prilimpa prie tąsaus kaip kisielius vandens paviršiaus. Juo rangydamiesi, viršui platėdami, kyla balkšvi rūko gabalai. Atrodo, kad akis alsuoja. Palemonas žiūri ir netiki. Netiki ir kaip tarsi iš po žemės, lyg apgraibom jį pasiekia it surūdijęs balsas; jis tarsi rausiasi ausyse.
   "Pasistatė žmogus trobą netoli miško, šalia manęs. Pirma sveikindavosi su mišku, paskum su manim. Kiekvieną rytą... Paskum pradėjo, tarsi kieno vejamas atskubti, tarsi bijodamas, kad per vėlai, kad manęs neberas. Jis vis juokaudavo: tave ėda melioracija, mane vėžys.
   Paskum žmogus parsivedė moterį. Leokadija vadino. Bėgo metai. Vaikų nebuvo. Žmogus pradėjo mušti moterį; mušė, kol ji išėjo iš namų. Išvyko į miestą. Po metų pas mane atėjo Leokadija ir pasakė, jog Palemonas sudegino trobą. Pasakiusi ilgai verkė. Paskui šoktelėjo į priekį..."
   Iš raisto nebekyla rūkas. Nebegirgžda tarsi surūdijęs balsas. Raistas tyli.
   Palemonas galvoja: nebuvo balso; tai tik žinojimas. Paskui prisimena pamiškėj paliktą traktorių. Atrodo, jog jis daugiau niekada nebesuriaumos ir nebepajudės link raisto; niekada jo nebelies; niekada jo "nežudys". Traktorius ten kupso lyg paminklas ir tarsi turi kupsoti toliau.
   Dabar Palemonas bijo pagalvoti apie šoktelėjimą į priekį. Ir vis dėlto pagalvoja. Ir mato Leokadiją. Ji eina per raistą, atsargiai, kruopščiai, tarsi pirmaledžiu. Paskui ji ištiesia rankas į priekį ir kviečia Palemoną. Eina ir kviečia.
   "Tai tik galvojimas apie šoktelėjimą į priekį. Tai nėra "pats" šoktelėjimas. Jis ramiai, tyliai, atsargiai ir kruopščiai, kaip Leokadija nueina link kviečiančios moters"
   Kitą rytą į pamiškę atburzgia du bukasnukiai traktoriai. Iš vieno išsirita du vyrai, iš kito - vienas. Visi trys prieina prie purve įsirausiusiosios alyvuotos mašinos.
   - Tai Palemono, - sako vienas vyras.
   - Žinoma, kad Palemono, - patvirtina kiti du. - Paliko vietoj paminklo.
   Vienas iš trijulės įsiropščia į traktorių ir užveda. Tvokstelėja alyva ir gazoliu. Vyras iškiša patenkintą veidą:
   - Veikia.
   Likę du vyrai, sugrįžta į savo mašinas. Paskui  visi trys traktoriai drebindami paraistę, tolsta nuo jos, mažėdami ir pavirsdami į tris taškiukus, primenančius neišsakytą mintį.