Ši tema visais laikais susilaukdavo įdomių nuomonių ir daugelį žmonių privesdavo prie ilgų ir nesibaigiančių ginčų, vis dėlto, kokia gi ta mūsų prigimtis? Just. Marcinkevičius teigė, jog žmogus turi abi prigimtis, bet ar  tikrai tai yra tiesa, o gal tai tik visiškas poeto prasimanymas..

Daugelis sutiktų praeivių atsakytų į šį klausimą, jog žinoma, kad dieviška mūsų prigimtis, juk mus dar mažus pakrikštydavo bažnyčioje kunigas, bet vienas viename nebūna, yra visko po truputį, mes žmonės netobuli, ir nėra nei vieno tobulo daikto ar žmogaus šiame pasaulyje, galima tik priartėti prie tobulybės, tačiau visiškos tobulumo fazės pasiekti neįmanoma, dėl to yra visko po šiek tiek.. Atsiranda žmonių sakančių, jog mumyse turi būti kuo mažiau velniško, ir kuo daugiau dieviško, tai turėtų būti, pasak jų, gyvenimo receptas ar jis veiksmingas negaliu pasakyti, bet užtikrinu, tai tikrai ne „amžinojo gyvenimo“ receptas.

Pabandykime paieškoti pavyzdžių ne tik tarp žmonių nuomonių, vieną žinomiausių pavyzdžių galima surasti Šventajame Rašte, ten sakoma, jog Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą. Taigi, jei tikėsime Biblija, mūsų prigimtis yra dieviška, bet negalime pamiršti ir nelabojo, nors raguotasis nieko nekuria, tačiau vis tiek ir jis kažkur turėtų prisidėti prie mūsų prigimties, bet kur? Šv. Rašte sakoma, jog kiekvienas gimęs žmogus yra nuodėmingas, tęsiama Adomo ir Ievos nuodėmė. Pavarčius Biblijos pradžią, galime rasti būtent tą Adomo ir Ievos pirmosios nuodėmės aprašymą.. Štai jau ir nelabasis atliko savo vaidmenį, pasiūlydamas obuolį moteriai, kuri vėliau davė jo kąsti ir vyrui, taigi galime daryti išvadą, kad velnias pasidarbavo dar pačioje pasaulio atsiradimo pradžioje. Todėl remiantis Šventuoju Raštu, dabar kiekvienas žmogus yra nuodėmingas, bet kartu ir dieviškas. Tiesa, žmogus yra sukurtas laisvas, jis gali pasirinkti ir Dievo atmetimo kryptį, bet tai jau priklauso nuo paties žmogaus pasirinkimo. Taigi niekam(?) nekyla klausimų, jog žmogus-Dievo kūrinys ir yra sukurtas pagal Jo panašumą, žinoma dar liko skeptikų dėl primatų vystymosi nuo bezdžionės iki žmogaus, tačiau jei tai tiesa, kodėl šiais laikais primatai nevirsta žmonėmis? Manau atsakymo reikėtų ieškoti savyje..

Jums žinoma kyla klausimas ar Dievas bei velnias priklauso tik religijos skyreliui, ar visam gyvenimui, mano nuomone, tai priklauso nuo to ar jūs tikite, ar ne (o gal tik sakote, jog tikite, norėdami nepasirodyti „balta varna“ tarp kitų).. Jeigu jūs pripažįstate Dievą, tuomet jis apima visą gyvenimą, o jei Dievu netikite, tada Jis jau jums tik kaip religijos personažas jūsų gyvenime. O šiaip vėl žiūrint iš krikščioniškų pozicijų, Dievas ir velnias nėra tokiame pačiame lygmenyje, juk Dievas, pagal pasakojimus ir remiantis Šventuoju Raštu, gyvena danguje, o nelabasis-pragare, kažkur daug žemiau, nei dangus, Biblijoje rašoma, jog niekas negali iš pragaro patekti į dangų ir atvirkščiai.

Apibendrinant galiu pasakyti tvirtai, jog kiekviename, be abejonių, yra dieviškoji ir velniškoji pusė, bet tik nuo mūsų pačių priklauso, kuri iš jų paims viršų ar priimsime obuolio kąsnį, ar ne.. Manau, jog jau pats gimimas yra kažkas nepaprasto, ryte gimsti peteliške, o vakare pakyli vėjo gūsiu.. Mumyse konkuruoja dvi tarpusavyje prigimtys, bet kaip visada viena dominuoja labiau, o kita yra kiek nugalėta tos pirmosios. Mes esame valdomi daugelio vidinio pasaulio aspektų ir mes lyg ringe, kovojame su daugeliu priešininkais: pyktis, kerštas, baimė, skausmas, kančia ir visa kita..