Atbėga Ėlzytė į daržą morkų pasirauti. Rauna, pintinėlėn krauna, nejaučia – veidrodėlis iš kišenaitės iškrito. Bogina mergaitė daržoves namo, o iš laukų pelytė Cicė grįžta. Pakeliui šmirinėja šen, uostinėja ten… Ant veidrodėlio užšoka. ,,Ai, koks gražus daikčiukas!”- cypteli pelytė. Ruošiasi stverti radinį, mato - jau kita pelė blizgutyje betupinti
- Pirmoji pamačiau, pirmoji ir pasiimsiu! -  sušunka keliauninkė,
veidrodėlį stveria.
Keista, tą patį daro ir antroji.
- Neliesk, nenaudėle! Daiktas mano!
Kita pelytė nešūkauja, bet išsižiojusi ganėtinai plačiai.
-    Tik pažiūrėkit, kokia akiplėša! Na jau ne! Daiktas mano! - užsiplieskia
pirmoji,  tvirčiau čiumpa už veidrodėlio, bando tempti. Sunkus. - Gerai. Jei taip nori, neškim abi, - nusileidžia smarkuolė.
Pajudintas veidrodėlis nuslysta  tarplysviu, čiuožia link tvoros, artyn pelytės
urvelio.
- Op! Op! – linksmai uždainuoja Cicė, krovinį nukreipia tiesiai į savo
namelio duris.
Veidrodėlis atsiduria  erdviausiame  būsto kampe.
- Tinka! Kaip tik! – pliaukšteli delnais  pelytė ir, atsigręžusi į neprašytą
viešnią, surinka: - Dabar jau nešdinkis, gerbiamoji!
Toji neklauso. ,,Matau, neatsikratysiu”,- nusprendžia Cicė ir, pakraipiusi ūsą,
nupėdina šio to užkrimsti.
Ilgainiui pelytė pripranta prie savo varžovės. Susidraugauja. Abi maivosi, šokinėja, vaiposi, užmiršusios, kad žiema čia pat, o sandėliukas tuščias.
Vieną dieną atšvilpia vėjai, sukaukia pūgos. Iš urvelio nosies neiškiši. Pradeda kamuoti alkis. Apieško Cicė visus kampelius, visus plyšelius iššniukštinėja. Nei grūdelio, nei trupinėlio. Jau ir veidrodis nemielas.
Po savaitės šliaužia pelytė pasižiūrėti, gal audra jau nurimusi. Dirst į šoną – ogi kita pelė vos juda.
- Ė! Ir tau ne pyragai…
Atsakymo nesulaukia. Cicė ne juokais įniršta.
- Tai per tave, bjaurybe, tuščiais aruodais žiemos sulaukiau! Tu, tiktai tu
kalta, kad badmiriauti reikia.Aš tau parodysiu, iš kur kojos dygsta! – šiaušiasi šeimininkė ir, pastvėrusi akmenėlį, iš paskutiniųjų trenkia į veidrodį.
Aplinkui pažirusios šukės nedžiugina: iš spindinčių dalelyčių spoksančios alkanos pelės nieko gero nežada.
- Siaube, - suvaitoja Cicė, o pro vos pramerktas akis šmėsteli brandi
auksinė rugio varpa.
- Cice! Pabusk, Cice! Žolių sėklyčių atnešiau. Sukrimsi kelis grūdelius, akys
nušvis, - meiliai cypsi pačiu laiku iš tolimo vienkiemio atklydusi pelytė.
- Ačiū, geradare, tik nepamiršk pavaišinti ir anų pelyčių… Jau žinau… Alkį
kęsti – ne šokį šokti… Visiems sunku. – vos apversdama liežuvį lemena perkarusi Cicė.
Viešnia iškrauna lauktuves. Abi pasigardžiuodamos pasisotina, nutaria žiemą praleisti jaukiuose, pilnuose visokiausių gėrybių giminaitės nameliuose. O šukėmis pabiręs veidrodėlis Cicę daug ko išmokė. Ir kitam galės pasakyti: be reikalo nepyk, iš kito duonos neprašyk, turėdamas su visais pasidalyk.