Prabundu dar auštant. Įsispiriu į nuvargusias šlepetes ir ant smulkių pečių užsimetu švelnų it pūkas chalatą. Žvilgteliu į veidrodį – jame įkalintas moters atvaizdas atrodo visiškai svetimas. Prisimenu save, žvelgiančią į tą patį veidrodį prieš dvi dešimtis metų. Tikriausiai per tą laiką, kol klaidžiojau gyvenimo kaspinais ir mazgais, pamečiau save ir dabar negaliu atpažinti. Lengva ranka perbraukiu susivėlusių plaukų kupetą ir dailios jaunystės garbanos, rodos, vejasi man apie kaklą, pradeda dusinti. Išties dusina ne jos, o nerimas ir baimė.
Nuleidžiu akis žemyn ir žvilgsnis nukrypsta į šviesos srautą, sklindantį iš mažojo kambarėlio. Pritykinu prie pat durų ir priglaudžiu ausį, norėdama įsitikinti, ar ji vis dar miega. Tylu. Praveriu duris ir įžengiu į kuklų kambarėlį. Dešinėje nedidelė knygų lentyna, žemiau jos kybo pakrypusios nuotraukos.Vienoje iš jų atrandu save: šaltos žiemos vidurys, o mes su tėčiu prie jūros. Jis mane laiko ant rankų ir plačiai šypsosi. Kažin, motulė jį prisimena tokį? Mano mintis nutraukia krenkštelėjimas ir gilus atodūsis. Mama. Prieinu prie jos lovos ir švelniai pabučiuoju raukšlėtą kaktą.
- Naujas rytas, motule.
Jos sukepusios lūpos vos vos prasiveria, atsimerkia raukšlių grioveliuose įkritusios akys ir, rodos, jau kažką sakys, bet tyliai atsidūsta ir vėl užsimerkia. Aš prieinu prie mažo langelio, pro kurį it jūros bangos pilasi šviesos pliūpsniai, pripildydami kambarį jaukios balzganos. Apšviestuose tarpuose dulkių būreliai kyla tai aukštyn, tai žemyn, tai sukasi aplinkui.
- Motut, o tu ar prisimeni, kaip tėtis čiaudėdavo? Priešais šviesą atrodydavo, kad banginis vandenį iščiurškia į aukštį.
Apsunkusios akys atsimerkia, sutviska ašaros.
- Tavo tėtis.. jis taip smarkiai čiaudėdavo, kad net akys užrasodavo kaip stiklas, pučiant šiltą orą.
Motutė nusišypso. Jos veide palaima ir gėris žaidžia amžiną žaidimą. Nusprendžiu, kad tokį rytą būtina įkvėpti gaivos, tad prieinu prie langelio ir jį praveriu. Į kambarį plūsteli gūsis pavasario kvapų, garsų ir spalvų. Jaučiu, kaip laisvėja siela, užsimerkiu ir įkvepiu nuostabaus oro. Atmintyje iškyla vaizdas, kuomet pavasarį kartu su mama ir tėčiu lesinome balandžius. Pasiremiu į mažą palangę ir pusbalsiu pasakoju:
- Tą pavasario dieną, kai lesinome balandžius, galvojau, kad nieko pasaulyje nėra gražesnio už sparnų mostus. Pameni tą baltą balandį, motule? Jis taip grakščiai nutūpė tau ant rankų. Tą akimirką tavo veide atsirado neapsakoma nuostaba ir šypsena, o man rodėsi, kad tu kaip medis su tuo paukštuku suaugai. Taip neatskiriamai ir palikai mano atminty.
Atsigręžiu į motulę ir pastebiu, kaip įdubusiais skuostais vingiuoja ašarų upės - tai pakyla, tai nusileidžia. Suprantu, kad prisiminimai stipriai užgauna giliai paslėptas graudulio stygas. Jų virpėjimas priverčia ir mane suvirpėti – nejau ir man ašaros plaus spalvą prarandančius skruostus? Ne, Dievuli, ne. Geriau pasiimk mane anksčiau po amžinybės obelim.
Ant motulės stalelio guli mėgstamiausias jos poezijos rinkinys, kurio ji senai nebegali skaityti. Tačiau užtenka žvilgtelti į pageltusius lapus, kad ji prisimintų vieną kitą posmą. Paimu į rankas tą knygelę ir pastebiu mažą lapelį, įkištą tarp puslapių. Atsiverčiu skirsnį ir pradedu ryti kiekvieną žodį. Raudonai geltoni saulės spinduliai verpetais sukasi kambaryje, o aš skaitau paskutines eilutes garsiai:
- Man jau laikas švieselėn keliauti,
Dievulėliau, pavargau atgailauti.
Mano kūnu nubėga šiurpuliukai. Nejau motulė laukė išėjimo, o aš to nė nepastebėjau? Priklaupiu greta jos lovos ir suimu už rankos. Rytinis vėjas baigia išdžiovinti paskutines ašaras, o rankutės lengvai pasiduoda žemės traukai. Dar kartą paimu senąją knygą ir su ašaromis akyse perskaitau posmus. Prieinu prie motulės, švelniai užveriu drėgnus akių vokus ir, pabučiavus į kaktą, sušnibždu:
- Dievulis, motut, gailestingas.