Koks kažkada buvau parodyk ženklą veidrody parodyk skaičių
barkodo randą turintys neturintys vardų
vilkai pakeleivingi traukiniai taip viskas leista
už mėnesienos supasi ir sukasi ir tu
kokia buvai drugiai nematomi plikas rankas išbėrė
užmerki tūkstančius akių ženklai tai kas ryškėja
veiduos ir veidrodžiuos sinchroniška lietaus ligos alėja
išsprogsta laumžirgiais numetus nuorūką nueina fėja
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): ta_pati
Sukurta: 2010-05-05 23:49:43
Ledas.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-05-05 20:33:34
ak tos rūkančios fėjos ...
Anonimas
Sukurta: 2010-05-05 20:20:41
Tadu, esi puikus.
Anonimas
Sukurta: 2010-05-05 19:37:13
Pasiilgau tokios poezijos :) Galiu ant pirštų, ką ten pirštų - ant piršto, sutalpinti visus, kurie mane taip užkabliuoja. Tik gaila, kad ilgokai tenka laukti tokių darbų, na bet bent laukimą atperka kokybė :)
Gal poroj vietų kažkaip sunkiau perskaičiau, bet tai reikia turėti omeny, kad švepluoju ir tikriausiai pats kūrinys su tuo nesusijęs :D - vienu žodžiu priekaištų neturiu :)
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-05-05 18:58:00
Tavo sodai skendi tūkstančiuos žiedų.
Nors"ant plauko",bet ryšku :)
Anonimas
Sukurta: 2010-05-05 18:29:02
"ant plauko"
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-05-05 18:15:05
"...Protas kaip veidrodis, kuris atspindi esatį po Saule
ir pas šį lyrinį herojų, nėr skaidrus – neleisk nusėsti ant jo tu dulkėms,
idant jis buvo toks, kada gimei, tiktai jame dar sąmonė miegojo nenubudus..."
lyriniam herojui kalbančiam eilėraštyje, kurį pavadinote pavadinimu pavadinimu "Ant plauko kabantys sodai"