Mūsų metai - kaip medžiai
Prie mūsų gyvenimo kelio sustoję.
Juos sodinam po vieną,
Kol tas kelias į tolį vilioja.
Vis sodinam, sodinam...
Ar ruduo, ar žiema,
Ar pavasaris vasarai lenkias.
Pasižiūrim atgal -
Pakelėj mūsų metų gojelis
Žaliuoja subręndęs.
Pailseję tyliam jo pavėsy
Ir metus, kaip medžius, suskaičiavę.
Vėl sodinam prie savo
Gyvenimo kelio
Dar vienus metus -
Gal berželį,
gal eglę,
gal klevą...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-05-05 19:23:11
Įdomi mintis, man patiko.
Anonimas
Sukurta: 2010-05-05 16:20:03
Smarkiai trūksta ryškaus akcento, prasminio centro. Autorė dar bijo rašyti. Linkiu laisvės.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2010-05-05 16:09:41
Maloni metafora, tad gavosi labai vaizdingas tekstas.Šaunu.
Vartotojas (-a): topole
Sukurta: 2010-05-05 15:16:01
tokių žmonių vienetai, kad metai- tai pasodinti ir užauginti medžiai...
tai dora, ramybė ir palaimingas gyvenimas.
o kiek mes savo rankomis ,,sodintų ir užaugintų tokių medžių" iškertame be jokio gailesčio,
kiek mūsų ,,sodinukų" iškerta likimo siųsti žmonės ar šiaip netinkama draugija-
daugumos mūsų alėja būtų reta...
Anonimas
Sukurta: 2010-05-05 14:30:56
Koks nuostabus žmogaus metų palyginimas su sodinamais medžiais...ir kaip gera pasivaikščioti tokia alėja... Puikiai sumąstyta :) Man labai patiko :)