Mūzos kiklopams savo nuogais pečiais aimanuoja,
Snigusią geležį koketiškai kojomis gliaudo.
O Tu, raudonplauki, vieną akį užmerkęs
Mane palieki.

Tyli uolos, nešluosto augančių ašarų vėjų,
Sudžiausto skarmalus –
Dienų išdidžiai ištekėjusių nuometus –
Ant žalio mėnesio rūko.

Čia nėra paukščių snapais ištirpusiais,
Iš rankų išlesančių vakarus –
Visi jie beakiai, pajūrio
Geležimi virtę.

Mano rankos nupynė
Trapių akmenų virvės giją.
Ir nėra gyvų pasiryžusių
Su tokiu inkaru –
Nuplukdyti mane.

Išplukdyti iš geležiniu ledu
Apsitraukiančių žemuogių pievų,
Kur mano bėgiojančios ateičių pėdos
Jau spėjo palikti randus
Tarytum žemėlapius,
Kur mane galima rasti.

Išraižytos mandalos
Įsisukusios mane neša  ten,
Kur mūza atima tylintį balsą
Ir padūkusi žaidžia mano
Geležinėmis rankomis.
Tik viena mano akis
Kažkieno vakaru minta.