žibuoklėm pražydę šilelio šilelio šlaitai,
tau, mano mamyte, pirmieji pirmieji žiedai...

Sakysite banalu? Žinau, bet kaskart juokiuos pro ašaras, išgirdus savo mažųjų duetą. Ir taip jau arti dvidešimties metų. Prieš mane staiga atsiranda dvi kerinčios šypsenos, keturios švytinčios akys ir begalė kasyčių. Taip, mamai vaikai niekada neužauga.

Tau šios dainelės jos nedainavo. Tiesiog žino, kad jos nemėgai. Tačiau ištisą amžinybę tarškėjo apie smagiausius jūsų susitikimus. Pačios klausė, pačios atsakė tavo žodžiais, vis ištraukdamos kokį perliuką iš seno lobyno. Ašaros išsiliejo kažkur viduje, dar akių nepasiekusios. Galėčiau valandų valandas klausytis šito jūsų bendravimo.

Žinai, jau atšilo, ir man daug ramiau, nes vis galvodavau, kad tik tau nebūtų šalta. Išėjai tokia lengva šilko suknia apsirėdžius. Bateliai plonyčiai... bet buvai tokia elegantiška. Visa savo esybe. Šiandieną radau žemę sluoksniais sukritusią po tavo kojom. Gėlių šaknys pražydę. Ar tau čia gerai? Ar sutikai tėtį? Mačiau jus anąnakt. Sėdėjote ant šlaito: jis kažką drožinėjo, o tavo rankos nepaleido knygos. Nepaleido taip, kaip nepaleisdavo, kai laukdavai mūsų, grįžtančių vėlų vakarą. Prisimenu, sėdėdavai prie atviro lango ir skaitydavai, skaitydavai... arba ant prieangio laiptų pasitikdavai tamsą ir, uosdama savo darželio gėlynus, neramia širdimi laukdavai, ką naktis atneš. Tik mėnuo tyliai paskęsdavo alyvų krūme, taip ir neradęs savo laimės - žiedo penkialapio.

Glostau akimis ties galine daržinės siena rymančius jaunus krūmus ir žinau, kad ateisi manęs aplankyti, kai alyvos į dangų savo žiedus išties.