Liepsnojantys laužai uždaro ratą,
danguje blykčioja melsvi žaibai,
viršūnėj kalno tamsios dvasios renkas,
atverta žiojas pragaro anga,
į puotą raganos ant šluotų skrenda,
jų siluetai blaškosi šešėlių apsupty,
šią naktį vartai iš Anapus
visiems velniams bus iki ryto atviri.

Šiurpios nakties riba žaltvykslėm tviska
tarp gyvojo pasaulio ir mirties tamsos,
ore plevena laumių užkeikimai,
gyvybės eliksyrai verda katiluos,
keisti kerai ir burtai taurėj vyno,
pašėlę šmėklos siaučia šokio sūkury,
jas Demonai bedugnėn transo nekaltybės
skandina degt be dūmų ugnyje aistros.

Paraudusi aušra ims skelbti rytą,
gaidys, akis pravėręs, pirmą kartą užgiedos,
sustos dvasių pasaulio ritmas,
be pėdsakų pradings tamsos būtybės,
laukai sulauks pavasario lietaus.