Prašiau, kad nepiltum mano
gyvenimo į kalną, juk jis vis viena
bėgs atgal. Ant tamsaus asfalto bėgiojo
juoda katė, ieškodama šviesesnės dėmės, kad
galėtų išryškėti, bet tądien lijo. Dėmių nebuvo,
tik balos savo amebiškais kraštais griebėsi grūdėto
kelio, kad šukuodami vėjai nepavogtų nė lašo. O aš
klūpėjau prieš tave ir klausiausi, kaip baltos pelės slėpė
ramybę, kiekvieną kambario kertę pamažu prinešė manęs.
Mano nuograužų. Pakėliau akis į viršų ir blakstienų grotos
išnyko. Ant žalsvos sienos kabojo paveikslas ir bėrė prisiminimų
lapus, versdamas kartoti mylimojo vardą. Ruduo. Tik jo dėka skėčių
žonglierius vėl turėjo darbą, o mano ploni pirštai galėjo vedžioti jo
džiaugsmo ašaras, krintančias ant šaligatvio. Tuose rėmuose išsaugoti
šimtai žingsnių pirmyn ir atgal, tūkstančiai minčių apie ateitį ir praeitį.
Kai klausiau, ar norėtum mums pasodinti medį, tau nepasirodė kvaila.
Leidai kasdien jį laistyti. Galėjau augti kartu su laibu stiebu, bet galiausiai
jis mane pralenkė - savo šnarėjimu, lankstumu ir potyriais. Pralenks ir metais,
jei neišmoksiu mirties pakišti po pagalve, kaip kišdavau pieninius dantis.
Dabar, kai jų neliko, pakišu šaltas pėdas ir laukiu burtininkės, kuri į tarpupirščius
prikaišiotų rugiagėlių, šnibždančių apie artėjantį rudenį. Arbatos puodeliu galėjau
nuprausti sielą, išmaudyti karštoje žolelių upėje, kur plaukė mėtos, melisos ir sūkuriais
į viršų kilo liepžiedžiai. Tavo rankos taip švelniai priglusdavo prie mano naktinukų, išpuoštų
gėlėtais nėriniais, kad nenorėdavau jų nusivilkti. Nenoriu ir dabar, tik meldžiu, sugrąžink man
rudenį, kuris glosto kiekvienu lapo paraudimu ar pageltimu, kiekvienu pilku debesiu, lietaus lašu.
Dabar nebegaliu nuprausti nei savęs, nei geidulingos sielos. Nebeturiu nieko.Tenka pripažinti, jog
gyvenu prisiminimais. Įrėminta tame rudenyje, kur spalvotos lapų krūvos virsdavo vandenynais, o
tavo buvimas šalia – gyvenimo tiltu, kuris sugriuvo vos pradėjus statyti. Griuvo ne todėl, kad mano
rankos gležnos, o tarpusavio ryšis per skystas cementas. Tiesiog pavargai kvėpuoti šiuo pasauliu, o
aš nesugebėjau įpūsti savęs. Nepyk ir nepilk mano gyvenimo į kalną – pamiršau, ką reiškia kvėpuoti.