Tauta klajojo užburtuos smėlynuos
Ir dieviška mana maitinos.
Atgal negrįžo nieks, vis į priekį ėjo,
Vien kauburiais smėlynus nužymėjo.

Ilgai vergavo, tad ilgai klajojo,
Kol mirė tie, kur aukso veršį pažinojo.
Bevardžiu įtikėjus, į pažadėtą žemę
Surado kelią. Tai kas gi laisvę lemia?

Ne mano ši tauta ir jos likimas.
Net ir siera žeme užkimęs,
Aukso godulys – vertybių matas
Pilkoje pakelėje matos.

Tyra siela drumsčiasi nuo vėjo:
Savivalė ir troškulys ją pakerėjo.
Blaškaisi, kliedi, kol atguli į žemę.
Rieškučiose vėjas. Ką gi aš pasėmiau?

Tylioji žeme! Kas kad tu žadėta?
Ar iš po velėnos matosi dangus žvaigždėtas?
Vėl į kelionę pašaukia  atklydęs vėjas:
Dulke buvai, dulke tapai, o netikėjai.

Jam reikalinga sąmonė tuščia kaip baltas lapas.
Jo įsakams paklusęs, gal teisiuoju tapsiu.
Bet drumsčiasi mana gelmė, audroja,
Pagunda didelė - mieliau man žemės rojus.

Nuskinsiu trapų, baltą aš lelijos žiedą.
Per baltą lapą skaudžiai žodžiai rieda.
Jau kreta rankos, kūnas piestu stojas.
Nuodėmės vėl trokštu! Pabodo sodai rojaus.