tyliai apsiblausia mintys
ir laša nuo sienų vanduo
šiandieną jau net ne ruduo
ir net ne gimimas o lūžiai
iš laiko išlinkę tik dienos
vis eina o aš dar gyva
sugrįžta tos vinys
susikala tyliai į vyną
į būdą šuns pakaruoklio
brandina budėjimą kapo
ligonio ar moters prie
krosnies - tik tyliai rusena
ir pusę likimo palieku
ligoninių lovos\' nes niekas
nelanko tik tyliai nukosti
bereikšmį buvimą o mano
septyni veidai po vieną
vis mainos nežinau prie
kurio pasilikti tik tylą
ramybę ar mirtį vis laužiu
iš lukšto voko akies ar būties
po vieną vis slenka tos
dienos ligoninės lovos\'
po vieną vis mainos švaros
etalonai ligoninės lovos
taip traukia prigulti
tarytum rytoj oriono
dirže akis ketvirta
pajuoduos
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-04-27 21:06:39
\Ramybę ar mirtį vis laužiu\.
Mirtis ir yra ramybė.Likimas nenuspėjamas,bet mūsų valioje
jį valdyti.
Labai skausmingas.
Vartotojas (-a): paguodos giesmė
Sukurta: 2010-04-27 13:32:12
Gražu, taip škėmiškai, bet moteriškai. Įtaigiai papasakota būsena. Ir artima.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-04-27 13:21:40
nukosti
bereikšmį buvimą
kodėl jums nepakeitus neviltį į vilties požiūrį,,,, polėkį, kur lovos - skrydžio aerodromai
ir pusę likimo palieku
palikit visą... likimą čia, žemišką žemiškumui, mokėkit atsižadėti, juk nežinom , kokias vertybes įkeičiame.... nebijokit... mylėti save tokią - benieko, kur v i s k a s anapusiniame matmenyje....
tekstas - liūdesio tapyba, sklandus nors ties lūžiu