Išsisklaidė plunksniniai debesys,
pučia vėjas Atlanto sušalęs,
atsibusdamas šiaurės Vezuvijus
sviedė pelenus tiesiai į saulę,
žolė linksta žemyn susigūžusi,
žemę dengia šešėlis hidžabo.
Šimtus metų ramiausiai alsavęs,
žarstęs ugnį po antklode ledo,
kalnas liepia pasauliui sustoti
ir uždarė pavasariui kelią.
Aukštyn dūmai vis šaudo stulpais,
naktys svaigsta pašvaistėm šiaurinėm,
Force majeur transatlantiniams skrydžiams
piktos dvasios grūmoja atgimę.
Danguje fejerverkų ugnis,
lava ryja ledynus sultingus,
kalnas taikosi dangų užgrobt,
plieno paukščiai nuo žemės nekyla,
iš gelmių išmestuos pelenuos
parklupdyta pasaulio didybė.
Hidžabas-musulmonių galvos apdaras.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2010-04-26 17:59:03
Intelektualus.
Vartotojas (-a): paguodos giesmė
Sukurta: 2010-04-26 14:36:13
Įkvėptas. Man labiau patiko iki "Aukštyn...". Radau gražių ir prasmingų metaforų.
Vartotojas (-a): MoneLi
Sukurta: 2010-04-26 13:57:45
Siūlyčiau parašyti pavadinimo vertimą. Kalnas liepia pasauliui sustoti / ir uždarė pavasariui kelią - galėtumėt suderinti laikus. Šio eilėraščio pradžia man pasirodė labai įdomi, skaičiau susidomėjusi, bet paskutinė dalis per daug pasikartojanti, tiesiog žinojau apie ką ir kaip autorius kalbės... Iki pavasariui kelią - tobula.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-04-26 13:30:59
o! tačiau man visai taip nesako Vezuvijus, ir nieko kalnas panašaus neliepia; ir šiaip jau, buvo du, dabar – septyni (žemynai Žemėje...).