Aš sėdėjau ant neaukštos taburetės ir įdėmiai žiūrėjau sau po smakru. Mokytojas, nuoširdžiai kalbėdamasis su manimi, šypsojosi. Man buvo nedrąsu. Nenorėjau pakelti akių, dar kartą pamatyti to šilto ir užjaučiančio žvilgsnio. Bet mokytojas, matyt, nujautė, suprato mano mintis ir nesiekė akių kontakto. Jis visada būdavo supratingas ir atlaidus, nuolat leisdavo žmonėms elgtis taip, kaip jiems atrodė teisinga.
Po kiek laiko mokytojas pakėlė nuo lentynos kreidą ir, ramiai tęsdamas pradėtą sakinį, nubraižė baltą ratą. Tiesiog taip, ant stalo. Pagaliau išdrįsau kiek pakreipti žvilgsnį ir dabar atidžiai sekiau kreidą, klusniai vykdančią kiekvieną patyrusio mokytojo nurodymą. Nežinau kaip, bet jis mano mintis skaitė tarytum nesudėtingą, tačiau kažkiek prasmingą knygą. Akimirkai nutilo. Kurį laiką spengė tyla, o mes žiūrėjome į baltą skritulį, nubraižytą ant rašomojo stalo. Aš žinojau, kad mokytojas nepasakos šį kartą apie mano galimybes ir jų ribas.
Aš nebeištversiu daugiau netekčių. Staiga atsistojau ir nevalingai pasitraukiau durų link. Sumišęs mokytojo žvilgsnis greitai kryptelėjo mano veido link. Nesitikėjo. Ir aš nesitikėjau. Ir netikėjau. Nenorėjau tikėti. Paliečiau šaltą durų rankeną ir ryžtingai patraukiau duris į save. Išeinu. Mintys iškart susivėlė ir prasidėjo nevalingas jų srautas: „Išeina tik silpniausieji“, „išeities nėra“, „neišeik“. Bet aš apsistojau ties kita, šiuo atveju daug priimtinesne mintimi – „Kai turi išeiti – reikia išeiti“. Ir aš išėjau, nors prie stalo liko sėdėti ne priešas, o geriausias draugas. Kartais apie priešus galvojame daug geriau nei apie artimiausius žmones.
Nesmerkiu savęs ir nesmerkiu jo. Mokytojas žinojo, kad turiu išeiti. Ir aš tą supratau, tik nenorėjau priimti, pripažinti. Aš nenorėjau išgyventi to. O kam? O kam kentėti, kam žiūrėti į besišypsantį veidą, kurį tu myli ir nori matyti dar ilgai, bet negali. Kam plėšyti į dvi puses džiaugsmą, kurio taip ilgai laukėm? Ir visada taip atsitinka, kad išeinantysis jaučiasi lengviau už tą, kuris priverstas atsisveikinti. Ir aš parodžiau protestą. Atidariau duris ir išėjau pirma jo. Nesvarbu, kur. Mokytojas taip pat paliko tą kambarį, kuriame sėdėjome. Po kurio laiko pradėjo temti, stalą uždengė švelni prieblanda. O ant stalo blyškiai švietė kreida nubrėžtas ratas. Savas ratas, kuriame visi mes esame ir iš kurio visą laiką kažkas pasitraukia. Tiesa, kažkas ir ateina, tačiau tai dabar nesvarbu.
Sėdėdamas prie tamsios upės kranto, po ryškiu mėnulio pjautuvu, mąsčiau. Gyvenam, susikuriam savąjį ratą, susirandam savų draugų ir sudarom savo kompaniją. Gyvenam su artimaisiais, bendraujam su išrinktaisiais... Ir ateina tas metas, kai kažkam tiesiog tenka pasitraukti. Suėmiau kažkokį akmenį, besivoliojusį po kojomis ir paleidau beviltiškai į tylinčią upę. Prarijo, tarytum nieko ir nebuvo. Ir žmones taip praryja. Tylint. Bet tai yra neišvengiama, lygiai taip pat, kaip ir vėjas arba lietus. Kada nors jie vis tiek ateina. Taip ir mirtis ateina. Tačiau niekas dar jos neprisivijo, nesustabdė ir nepaklausė: „Kodėl?“ Gal žmonės bijo? O aš paklausiu. Sukaupsiu visą drąsą savyje ir pamėginsiu. Ir ji atsakys. Privalo atsakyti.

Bet neatsakė. Rato ribos liko tos pačios, tik žmonių sumažėjo. Tiesa, juos pakeitė kiti, tačiau tai jau nebe mano ratas. Kiti taip pat juos piešia ir man garbė, kai mane įtraukia į kurį nors iš jų. Ratas juk begalinis, gali vesti pirštu balta linija kiek tik nori – niekada nepasieksi krašto. Amžinybė. Vieni išeina, kiti ateina. O viskas, ką mes turime ištverti, išgyventi – tenka mums. Į tai niekas nesigilina, nes turi ištverti savo gyvenimą, savo likimą. Kartu su artimiausiais draugais arba priešais. Ratas begalinis.